Viskas bus pamiršta, kad ir kaip tu besistengtum…

Dienos eina viena po kitos, viena panaši į kitą. Bandau savyje susirasti jėgų išlikti oriu, kai aplinkiniai kartais naudojasi manimi. Bet Vts sakė, kad tai gal atsiimi atgal kaip gerą karmą. Nors kartais noriu užmigti ir nepabusti, likti kažkur toli nuo nerimo aplinkui. Nors gerai pagalvojus, tai viskas labai ramu ir gražu, tik kartais akys to nesugeba pamatyti… Atsistatydino popiežius. Taip nebuvo jau seniai. Tikėjimo žlugimas. Pabaigos ženklai.
Pabudau anksti, keltis nenorėjau, bet ir snausti nesigavo, teko keltis surūkyti paskutinę cigaretę. Neramus aš. Nesijaučiu saugus ir reikalingas, nors milijardai žmonių su manim keistųsi vietomis. Aš bijau, bijau kiekvienos dienos, nes iš jos nemoku pasiimti ko man reikia. Moku pasiimti tik ramybę iš tabletės ar kito senovinio būdo. Vis noriu kažkur eiti, žinau beveik tiksliai kur, ir kas mane traukia. Mane traukia kažkoksai atsipalaidavimo ir juokavimo iš visko mišinys. Išsidergk iš teliko, vis tiek jis negirdi. Kiek daug prastos kūrybos aplinkui, trumpalaikės, nors tikriausia kūryba gera savaime, pats procesas geras teikiantis viltį, kad bus sukurta kažkas didelio kažkada. Visas tinklas pilnas, muzika, vaizdai, tekstas, video. Niekam nebeužteks laiko. Viskas kaip fonas žygiavimo į mirtį, prisidedant prie mirties kitų. Per filmą žiauriau užmušti šunį nei žmogų. Kiekviena diena užduoda man klausimų. Kas aš? Kas čia? Gerai, kad atmintis leidžia bent kiek pasitikėti aplinkiniais. Atidaviau visus pinigus Mm. Galiu ja pasitikėti. Pats liūdniausias dalykas yra tai, kad esu, iš tiesų praktiškai vienas, neturiu savo komandos ir tikslo. Aš laiko švaistytojas, tyliai kikenantis iš kažko, ko pats iki galo nesupranta. Per tiek metų neišmokau praleisti dienos be nerimo, kad jinai tiesiog praeitų. Vis galvoju apie praeitį, kas yra blogai, vis bijau ateities, kas irgi yra blogai, o šiandien aš sustingęs muzikos rūke, laukiu kol užsidegs tam tikros lemputės konsolėje, ir aš galėsiu parašyti labas. Kiekviena diena kaip kažkokia bausmė už kažką. Bausmė už tai, kad kažkada buvai nerūpestingas, kiekvieną dieną man mūsų civilizacija atrodo arši ir baisi. Nenoriu būti jos dalimi, bet pabėgti irgi neturiu jėgų. Belieka laukti pabaigos, dvi dideles jau pergyvenus ir daug mažų. Aš esu dar kažkiek suprantamas, nes naudoju chemines priemones nuo išprotėjimo. Jei ne tai, seniai būčiau pašalintas. Man įdomu, ką parodys man ateitis. Kol kas planas 8 mėnesiai valios auginimo ir bandymo susitaikyti su tuo kas esu. O esu dulkelė kurią kartais pastumia Dievai. Gražu ir baisu. Nuolat bėga kraujas. Nuolat žudoma. Senieji tekstai net nenumanė apie tai kiek žmogus pažengs į valdymą ir kažkokių skaičiukų gaminimą. Kažkokie žaidimai, net nežinau kas nebe jie. Turi susikaupti ir nesakyti visko ką galvoji. Turi slėpti savo tikruosius planus. Cirkas. Niekada nebegalėsiu būti toks kaip anksčiau, bet esu vis dar čia. Vis dar karts nuo karto jaučiu vizijas apie ateitį, bet visiškai nenoriu ties jomis fiksuotis, nes jos dažniausiai baisios, tai tikriausia ligos padarinys. Norėčiau panirti į ramybę… tokią kai nori miego, bet dar kažką mąstai…