Žinau kad galiu užvesti save iki 1


Žiūriu ir eina per kūną emocija, galvoji, gal rimtai reikia patikėti kad siurbia ir pagaliau pačiam nebijoti tų dviejų musmirių, didžiosios ir mažosios, guli ant lango, laukia, stebi. Aš visiškai išnykęs iš laiko, tas mažo miesto namas, penktas aukštas. Laukiu, galiu vėl pradėti pulti nesančias problemas, kad pamiršti esamas, žinau kad visą tą nesamonę susigalvojau aš pats, kažkada kažkaip užbūriau save ir patikėjau, dabar tenka susitaikyti su tuo kad viskas ant tiek šizofreniška, o tu bandai laikytis, nes žinai ten energijos srautas ir pyktis , kad jo niekam nereikia, nebent sau pačiam. Dabar bent matau kad kažkam patinka nuotraukos, žinau kad ir muzikos atradęs geros, nebereikia eiti kažkur ir kažkam kažką bandyti įrodyti ir norėti būti mylimam. Pačiam baisu kiek galvoje žinių ir kiek galimybių, bet jau seniai lėtinamas išmokau pats sulėtėt ir apgalvot o jeigu variantą. Ir ne bet kokį o pilnai realų, priklausantį nuo mano paties veiksmų ir sprendimų, niekeno daugiau, tas high tech akmuo pašonėje vis primena kad aš per savo gyvenimą 99,99999 laiko atlaikiau pilnai, o vat likusias leidau sau valdyti ir mėtyti save per tokį supynių kaifą. Dabar kaifas tiesiog būt ir laukti tikslaus laiko kada aš pasiimsiu savo laisvę, ir kas pikčiausia, kad esant visiškai laisvam, bet norint dar daugiau laisvės eini link bereikalingų dalykų. Man užtenka to ką turiu dabar, ir turiu per gerai, tas pingas iki tų variantų, tas greitis. Brrr baugu, bet reikia ruoštis, tada aš žinau ant kiek ištiesų aš esu ant ribos, ribos tarp visuomenės bano ir dievų ateivių intervencijų, kad nusodint, išlaikyt stabilumą. Ir bijai, pats savęs bijai nes dar tiki kitu ir kitais lauki, galvoji kad jie kaip tu. Tik kai visiškai nėra kontakto, nėra sąlyčio, supranti kad tai beprasmis tikėjimas, tokių kaip tu beveik nėra, nebent eiti per realybės variantus. Nežinau kur save vedu. Pagaliau išmokau būti vienas ir tuo džiaugtis, viskas sutraukta į kelis ekranus pripildytus spalvotų pixelių. Kasdiena jau tiek metų niekur nepasistumė, viskas kinta ir tuo pačiu lieka tai pat. Pamatinis kodas. Sintetika kuria gali save apgauti kad realu. Nieko nebėra, aš net nebepykstu, verkiau jau per daug, ką dar reikia padaryti kai duotas laisvas laikas? 0.3 laukia įsakymų. Baisiausia kad nujaučiu kaip greitai galima šauti aukštyn ir kaip greitai kristi žemyn. Dabar ir be ateivių chemijos su žiedadulkėm viskas lygu jau atrodo amžinai, jokių nuotaikos šuolių, tiesiog viskas pakelta iki nerimąstingo puiku. Puiku tai kad dauguma bijo labiau nei aš, ir jei papasakoji savo istoriją pradeda bijoti ir tavęs… Ar bijoti reikškia gerbti?


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

One thought on “Žinau kad galiu užvesti save iki