žodžiai į triukšmą ir kelios nuotraukos


Dar daugiau keistų problemų, pratempto laiko, dėl bijojimo pasiknisti daugiau. Buvo ir juodų dienų, bet dabar geriau. Bijau žiemos, nes joje viskas aštriau ir labiau panašu į distopiją. Mano galvoje vis sukasi istorijos, dažniausiai piktos ir vedančios į bejėgiškas būsenas. Xanaxas padeda nustumti juodumą šiek tiek toliau. Pastaruoju metu norisi pasitraukti, išnykti, užmigti žiemos miegu ir laukti laimingų skaičių žadančių milijonus. Pasukt kažkur toliau savo ieškojimuose nepasiekiamos ramybės, skaityt ir klausyt, dalintis p2p tinkluose, leisti kelias anoniminių bendruomenių programas, kad irgi dalintis ryšiu. Gaunu šiek tiek daugiau resurso kas mėnesį, bet kur jį išleist net nežinau, visi smulkūs daikčiukai, laidžiukai, daugintuvai, pakrovėjai nupirkti. Visiškai pripratau prie energetinių gėrimų ir nikotino. Susitaikiau su praeitimi ir jinai pradėjo dažniau lankyti sapnuose. Sapnai intensyvūs, keisti ir nebe lucid: nebesuprantu, kad sapnuoju, tik pabundu visiškai išmuštas iš vėžių. Atsikelti labai sunku, norisi vartytis kuo ilgiau – raminamieji duoda savo (nors šiandien negalėjau miegot ilgai, keisti varginantys sapnai išmetė į realybė – krapštytis prie kompiuterių).

Bet aš dar tikiu, tikiu, kad viskas vystosi pagal planą užfiksuotą kažkur giliai. Pasaulis kenčia, kenčia nuo savo abejingumo, egoistiškumo ir jokios tvirtos rišančios jungties nebuvimo. Tie kurie tikėjo interneto galia sujungti, dabar tikriausiai labai nuliūstų pamatė šiuolaikinį korporacijų valdomą tinklą. Noriu patikinti save, kad išmokau nurimti ir susidoroti su durnomis mintimis, kurios gal jau niekada manęs nepaliks ir neleis būti įprastu robotuku. Kuo toliau tuo labiau realybė tampa magiška, klauso tavęs per mobilaus mikrofoną, paduoda ko nori, dalinasi informacija apie tave tarpusavyje ir slepia tikruosius tikslus. Noriu dar daugiau supratimo, kad būti reikia tau artimiems žmonėm, nes visiems geras nebūsi ir tai tas aplink jaučiamas trūkumas pagrindinio resurso ir pyktis. Aš retai jaučiu pyktį ir dabar pasirašyčiau už visą savo gyvenimo juostą, dariau kaip atrodė geriausia, maloniausia, tikslingiausia. Nurimti ir nenorėt visko, nenorėt bereikalingų daiktų, upgreidinti ir taip neišnaudojamus dalykus. Žinau, kad man išmanus laikrodis nelabai kuo padės ir tas 1984 metų modelio toks pat geras, tik nevibruos su telefonu ir neskaičiuos žingsnių – kas yra visiškai nereikalinga. O aš vis dairausi po internetines parduotuves, vis svajodamas tai apie vieną, tai apie kitą daiktą, kurio man net nelabai reikia. Taip norisi leisti pinigus ir kažką pirkt…Laukti siuntinių ir džiaugtis

supilstyta tikrovė, dėmės, praeitis
vis daugiau kvailų problemų

staiga kintanti aplinka, kaukė krenta
viskas paprasta – tikėjimo nė cento
dienos kai reikia iškęst tiesiog būt
ir laukt, kada vėl norėsis kilt

spalvoti lapai, nuotaika juoda
tabletė magijos nenuneigiamai tikros
kristalai byra pro pirštus
skaičiuoja sekundes netikslias
klausau ir laukiu kas palies
vidui giliai ir leis giliai įkvėpt
pabėgti nėra kur, telieka laukt
bijoti to staigaus kitimo
tos realybės kitokios
kai lieku tik aš
ir serganti istorijos juosta
netikra

šokantys ir vis dar tikintys stebuklu
besiginčijantys dėl dalykų nereikšmingų
negalintys visi kartu ištart žodžio
ir džiaugtis nuasmenintomis dovanomis
koorporacijos tik laukia
stebi seka kaupia
o aš jau beveik nieko nebijau
tik to aštraus suvokimo
kad laša dienos nesisukant skaitliukui
nereikšmingai ir tuščiai
belieka patikėt ir stengtis būt nuoširdžiai
nebandant sau meluot apie išsilaisvinimą
lyg dūmą
ir tuos naujus batus
pigus energetinio užtaisas į naktį
ieškojimas net neaišku ko
plaukimas tolyn vis pasitikrinant
kad viskas sudėliota išmaniai ir puikiai

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *