Norėčiau parūkyti ne lauke, cigaretės tik sandėlyje, raktai dar ne pas mane. Miegu per daug, liga toli, arti kažkoks niežulys dėl daugelio neatliktų darbų. Aš norėčiau būti laisvas kaip cigaretės dūmas, ir trumpalaikis. Kai subėga visos mintys į vieną centrą, kai stalas vėl nešvarus apkrautas keistais daikčiukais, kai reikia dalintis vieta ir koše su broliu. Aš stiprus. Tu irgi stipri. Kaip kartais keista būti švariu ir nekaltu, tokiu rytiniu žiovuliu. Norėčiau nubėgti žemyn į pasaulio centrą. Bet nenoriu būti centru, nenoriu būti dėmesio centru ir atpažįstama asmenybe, noriu kaukės tokios kokią turiu, sunkaus ir neprieinamo nors realiai tai man viskas pakankamai paprasta ir aišku. Gyvenam dėl vienos aiškumo akimirkos kai viskas tampa aišku ir sudėta į vietas, aš jau nebežinau kiek turėjau tokių akimirkų ir po kiekvienos iš jų reikia išmokti iš naujo netikėti ja (nes pasauliui ir mamai to nereikia) tiksliai žinau kas gali mane išvesti į kovinę orbitą, geriausiai suspaustas tarp karštų peilių. Sėdžiu su jais, žiūriu jiems į veidus, laikrodis gali pypsėti kas valandą, nežinau ką atiduočiau už valandą su pačiu savimi arba tavim. Tikiu kad viskas kažkur toli ir praskydę, galiu rašyti sms, telefonas jau užblokuotas, prašnekėjau per daugk. Ar mano tikslas visą tai kas buvo paaiškinti, kad kiekvienas esame savo paties asmeninis Jėzus Kristus ir Buda ir superNova ir šarikas ir žiurkė. Kiekvieno viduje glūdi begalybė tikslo ir amžina kaltė kurią reikia nuryti užgeriant degtine. Sunku negerti ir nerūkyti žolės, norisi susilieti su savo aplinka, o tenka būti apybalte varna. Šou kai pasimiršta kur scenos kairė kur dešnė, kai choras dainuoja iš žiūrovų, everything counts ir taškas. Kartais man atrodo kad aš gyvenu ir krutu stebint akylai dievų ir NSO akiai, kuriami žaislai kad kuo daugiau save fiksuočiau ir saugočiau. Pokalbis iš ateities:
Trinam 2011 metus? Vistiek nieko ten įdomaus nėra, jie domėjosi tik ateitim nesuprasdami kad yra dar viduramžiuose.
Muzikos per daugk, paveiksliukų per daugk, per daug chuinos aplink, močiutė išprotėjus, mama kartu su ja, brolis piktas. Norėčiau užsidaryti dėžėje, bet tai malonumas tik išrinktiesiems.
Kartais man burnoje kartu
ir arbata ant stalo vidutiniškai karšta
niekas man neleido būti aktoriu
nemoku aš išmokti teksto
taip noriu būti pastoviu
kaip skraidantis kilimas kitoi visatoi
Kasdien pabusti vis anksčiau
ir niekad niekad neužmigti
vaikščioti per miestą pamažu
kai kiekvienas tarakonas tau jau draugas
pavargti nebesigaus
ir laidas pats nesusivynioja
aš pavargstu tą pačią sistemą sujunginėti
vis tikintis katarsio ir pabaigos
Kompas tyliai dūzgia ir laukia mano komandos
reikia susikurti dar vieną tikslą iš tiesų
ant ištiestų rankų jį atnešti
šį rudenį musmirių nebuvo
nurinko jas šamanai prieš mane
amerikoniško laiško kampas keliauja iš kalifornijos
Kaip tikras dekonstruktas
aš bijau net 40 milijoninių
nors keli gramai kartais neperdaugk
ateinu kas kartą į bažnyčią
prisiminti kaip iš jos kaukoles vagiau
dar kartą, dar vieną kartą paskutinį
leisk man susileisti vaistų mėnesinių
ir būti visiškai keistu
reikia liniją amžiną nubrėžti su keistais
pašokimais ir duobėm
aš visiškai nenoriu nieko ištaisyti, tik
dangų pamatyti vasarinį
ir liežuviu pajust pavasarį
dar reikia laukti ir tikėtis, kad pagaliau kažkas mus nugalės, keistais apdarais apsivilkę negrai kabos ant ąžuolo šakos sugrįš čia žydai išvaryti ir lietuviai tie kurie dabar anglijoje, dar kartą motinos aš atsiklausiu ar eiti pas tave ar į didelį šou, aš tikriausiai pakeičiamas lengviau nei mašinos prakiuręs ratas, savyje turintis keistas bangas ir ritmą, palik mane parvirtusį ant šono kaip tą didžiulį laivą, nespausk to ko nereikia spaust… palik dar vieną akimirką ir tikslą išvysti tave nuogą rytmečio šviesoi