Vakar net nesistengiau atlaikyti olanzepino ir gan greitai kritau į lovą, atsijungiau į ilgą ir sunkią kelionę po variantus, tik vos vos suprantant, kad tai poilsis ir laisvas laikas, pabudinėjau ne kartą, bet trumpam, tiesiog apsidairyti realybėje ir traukti toliau in sapnus. Iš ryto dar ilgai varčiausi kol skambutis privertė pereiti į šitą, atseit laikomą realiu, sapną su aiškiom taisyklėm ir šizofreniška šalia esančia cyberpunk realybe kurios tyliai troškau taip seniai.
Keli energijos spjūviai tiesiai į nervus ir aš vėl neramiame nebesuvokime kur aš, kas aš, kam aš, ir ką vapščė veikti, kai pačiam reikia apsispręsti, tarsi kokiam supistos laidos įrašomos kažkur into bits herojui kuris paliktas vienas kurti savo šou.
Soc tinklas užknisa, brangieji ir pigieji, patinkantys ir nekenčiami. Visa ta sapno realybė kurią palaikau aš pats savo paties tikėjimu savo prisiminimais ir kitų mėgdžiojimo, kaip beždžionei iš tarpgalaktinio šou. Tas amžinas bėgimas nuo savo kūniškumo, įteigto trumpalaikiškumo, skirstymo ir baudimo. Noro turėti aiškią užduotį iš pačio kūrėjo, taip naivu.
Amžinas nerimas dėl ateities visų kuriamo teatro, visų trupės dalyvių veidus iškreipia grimasa norinti suprasti kur scenarijus, energija ir kas užsakovas…
Tiesa?
O reikia niekada apie tai negalvoti, nesiimti apmąstyti užduočių kurioms neturim pakankamai info pajėgumo ir laiko. Reikia mokėt, neit, nedaryt, netikėt, ir negalvot (to bendro mito, į kurį bando panardinti nuo gimimo). Tada ištikro suprasi ir pradėsi daryti tai ko iš tavęs šitam gyvenime reikia pačiam tau.
Tie aukštesni, taip gerai supranta mus paduodami įrankius kuriais kuriamas tik epinio žmonių galingumo mitas. Bet galima išsilaisvinti dabar daug greičiau teisingai naudojant įrankius kurių veikimo nesupranta nei vienas vienas.
