Trys mėnesiai ir keturiolika dienų kaip visiškai blaivas. Nuotaikos pakankamai geros, tik kartais vakarais darosi neramu nors tu kauk, žinoma norėčiau įpūst ir alaus išgert, bet reikia eit pasirinktu keliu, tikiu kad galiu. Nuotraukos džiugina, kiek dar daug galima su jomis išmokti. Noriu ir tikiu, laukiu teismo. Labai daug geriu kavos ir arbatos, gal kokia cukraligė puola, nes mano olanzepinas kažkaip susijęs su ja. Gyvenu kaip princas karalius, net nemalonu tiek laiko daryti tik tai ką nori ir patinka, nors pradeda patikti ir grindis plaut ir indus, tai taip ramina. Internete balandžio šokis, dar vis pamatau kažką įdomaus, pasidalinu su savo mažu ratu fb ir dideliu g+. Taip man reikia palaikymo, to supisto knopkės paspaudimo. Niekaip neišmokstu būti tik sau, po truputį pradedu pats sau patikti, labai daug sapnuoju. Tikiu kad galiu ir galiu daug geriau nebebijau prarasti beveik nieko, gal tik kompiuterio būtų gaila, bet aukštesnės galios jėga jis vis dar burzgia po stalu, nėra vietos trim ekranam, užtenka ir dviejų. Traukia mane kasdiena tolyn, pagardinta muzikos lobynais, judančiais vaizdais ir tikėjimu, kad viskas dar ne veltui, o jei ir veltui tai bent labai įdomiai ir gražiai. Lietus už lango ramina, aš tikiu ir reikia stabdyt save nuo lengviausio kelio ir tikėti kad viskas gali pasikeist per akimirką, vyksta eksperimentas ir jo dalyvis vienas aš. Laikas eina taip lėtai…
