Dabar jo nevartoju, vartodavau kritiniais atvejais prieš darbą arba kaip purto siaubas iš praeities namie, labai gerai nuima nerimą, baimę. Svarbu nevartot kasdien ilgą laiką nes galima priprasti. Pripratimas žiaurus! Geriausia tartis ne su internetu, o su gydytoju ar vaistininku!
Pliusai prieš xanaxą – pigus ir veikia daug ilgiau!
lorafen svetainėje vaistai.lt būtinai perskaitykite informacinį lapelį!!!
Aš nesu gydytojas ir nedalinu medicininių patarimų.
Mutavę žmonės, robotai, kapsintis vanduo iš radiatoriaus ir aš lendantis pakišti ten bliūdo 🙂 apkarščius kambarį kalėdinėm lemputėm su bluetooth ausine ausyje (haliucinacija tas varvėjimas buvo – nelabai pamenu, bet viskas buvo tikra, matė tada mane ir mama). Visko per daug ir viskas paduota, bet dėmesys nesikoncentruoja. Darosi baisu, muzika ir ramina ir užveda, nelygu kurią pasirinksi, geriausia savo gimimo metų. Atrodo asmeninė krizė suvaldyta, bet dar miegas išmeta penktą valandą ryto į veikimą. Bus viskas gerai, žinau, toks mano Aukščiausiojo planas. Suteikti man “ride to remember” ir “a ride to forget”. Atmintis apnykusi, nudrožti prisiminimai, jausmas, kad esi valdomas, bet tau nuolat duoda rinktis iš kelių pasirinkimų, kaip žaidime. Vieni ėjimai geri, kiti nelabai, pavojingi, mirtini. Viskas priklauso nuo tavęs ir tavo požiūrio į filmą aplink. Atsakymo nerasi, nes jis tik už vartų. Susikurti savo mylintį ir gerą Dievą. Rūkau 18mg nikotino skystį, langas jau pasidengė aliejaus plėvele, reiks mest rūkyt tą elektroninį brudą, cigarečių nuo naujų neperku, kelias žinoma vaišinamas surūkiau. Žinau kad galiu, žinau kad liko dar jėgos manyje. I think there is a flaw in my code. Bet tam ta flaw, kad viskas būtų. Laukiu sutrenkimo, visi laukia ir bando išsiurbti paskutinius syvus. Ar teka kančia per genus, ar jie kinta. Ar tos savokos iš vis turi prasmę, kai svarbu išlikti žmogumi, nesvarbu kas atsitiktų, arba virusuoto kodo gabaliuku, perduot to toliau nenoriu, nors jisai ir ne genais perduodamas. O vyksta III pasaulinis jau dabar – tik lokaliai, tai šen tai ten, vasarą gal ir pas mus (to labiausiai bijau, bet niekur nebėgčiau), praeities geriau iš vis neprisiminti, ten nemalonūs prisiminimai maišosi su maloniais. Nesivelti į žiniasklaidos keliamus skandalus, bandyt visiškai nesekti politikos, geriau krapštytis suprantant, kad viskas trapiau už suskilinėjusį vaflį. Laukia dienos, o gal ši paskutinė, bet kuriuo atveju kelionė buvo ir bus nuostabi. Gailiuosi dėl tiek daug dalykų, tokios krūvos bijau. Iki ašarų, iki psichozių. Bet suvaldyti galima protingai naudojant vaistus, mineralus, tikint ir meldžiantis suvokimo, ką galiu pakeisti ir ko ne. Reikia pasirašyti ant visų savo knygų…(mano pirktų) prisimenu kai mistiškai atsirado vienos dvi kopijos. Smulkius realybės neatitikimus (klaidas, glitch’us) jau praleidžiu pro akis. Svarbu būti gerai pasiruošusiam sunkiausiam ir nebijoti kad ir xxmg vaisto išgert, pasirodo jo yra ir greitai veikiančio – poliežuvinio, reikia būtinai nešiotis su savimi. Dabar labai norintis daryti ir veržtis lauk iš užburto rato, nors jau 11 mėnesių kai netraukiau neaiškių dūmų ir nevartojau alkoholio. Recepto vieno nėra, kiekvienas turi praeiti savo asmeninį pragarą (pavydžiu tiems kurie neturi gilių jausmų ir išnaudoja sistemą [beveik driežažmogiai – psichopatai]), bet pasaulis dabar labai gražus ir suteikiantis daug galimybių!
Buvau pas psichiatrę, pratęsim gydymą iki pavasario, nes man jo tikrai reikia. Nuramino dėl teisių ir tlk kodo keitimo. Parodžiau nuotraukas, kelias išsirinko. Tai džiugu jas dovanoti – reikės kažkada dar atsispausdinti. Taip malonu vartyti gyvą nuotrauką rankose – apžiūrėti iš kelių kampų.
Kaip gera plaukti su somafm. Šiandien susikonfigūravau remote desktop, paleidau ftp serverį, perskaičiau gerų straipsnių, radau deimantukų:
Pradžioje nemiga, tada užpuolė baimė, kaltės jausmas, mintys, kad mane kankins amžinai ir aš gyvenu priešiškoje visuomenėj (kad draugiškoje, kartais pasakyti irgi sunku net blaiviai mąstant, bet ji tokia kokia yra). Tada teko atsisakyti: muzikos, kompiuterio (ypač socialinių tinklų), nekreipt dėmesio į mobilaus tel pypsėjimą iš interneto. Pasididint vaisto dozę, pasivaikščiot lauke, nueiti pas likimo brolius. Labiausiai padėjo tabletė cl + pagrindinio vaisto dviguba dozė (nenoriu dalinti medicininių patarimų, kiekvienas žmogus skirtingas, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam, nors cl tikriausiai stipriausias). Po truputį nurimau, nustojau galvoti apie neigiamą ateitį. Skambinau anonimiškai (pusiau) pašnekėti bent kelias minutes. Visa tai padėjo. Buvo žinoma ir smulkių haliucinacijų – pažiūri ekrane į kodą, surandi ką tai reiškia ir išsigąsti, praėjus kažkiek laiko pažiūri jau kitas ten kodas 🙁 Skambinu draugui – jam parodo visai kitą telefono numerį ir jis nekelia, perskambinu ir viskas gerai. Buvo ir netikrų prisiminimų: man atrodė kad vienam draugui dovanojau peilį (kas, pagal prietarus, yra blogai) ir reikia jį atsiimti, nes jis mamos. Kai pasakiau mamai jinai baisiai supyko, nes seniai jo ieško. Paskambinau tam draugui, o jis sako, kad tą peilį jo brolis dar dirbdamas kino studijoje padarė (mamos ieškomas buvo iš kalejimo), tai neaišku, ar jis meluoja, ar aš kažkam kitam tą peilį dovanojau, ar jis kažkur namie užkištas.
O šiandien nuostabus oras, apsnigti medžiai, tai ir traukia išlįsti į mišką su foto aparatu (ką ir padariau), bet kompiuteris kaip narkotikas traukia (dar viena mano priklausomybė iš visos puokštės). Noriu susitvarkyti bookmarks’us, gal net muziką apsidėliot (kurios prikaupęs tikrai per daug, bet norisi dalinti šiuo raminamuoju-užvedamuoju), tik dabar suprantu kiek bereikalingų pirkinių darau, jau seniai galėjau dėvėtą fotoaparatą kuris daro raw formato nuotraukas nusipirkti… Bet dabar po krizės (mano asmeninės) nesinori pinigų leisti, nusipirkau tik foto programą (kažkada nebūčiau patikėjęs, kad taip bus). Vėl puola nuostabaus gyvenimo grožio suvokimas ir tai kad kiekvienas neša savo kryžių. Taip norėčiau keliems draugams padėti išsikapstyti iš alko liūno, bet tai ne mano galioms (tik abipusiu noru ir didžiulėm valios pastangom). Man pikčiausia buvo, kad nors ir nevartoju nei narko nei alko, vistiek krizė buvo. O kiek žmonių kenčia, aš čia kaip karalius su investicijom kurios neša kasmėnesinį pelną ir su palaikančia šeima (kurioje irgi pasireiškusi mano liga) http://8diena.lt/2016/11/05/pokalbis-su-justina-kaliatkaite-priklausomybe-visos-seimos-liga/
Man pasikeičia asmenybė, kai užeina krizė… Tampu šilkinis, ramus, klausantis – nekomentuojantis, empatiškas, suprantantis, bet tai gali peraugti į beveik stuporą, nustoju šnekėt, tik galvoje baimės mintys sukasi. Kartais kaip tik būnu agresyvus, bandau išaiškinti savo ligotą pasaulio suvokimą. Bet kuriuo atveju, galima krizę įveikti ir be psichiatrinės ligoninės.
Šiandien diena ilga kaip meilė užmiršta
Aštri balta rami gera
Arbata su citrina
Saulė jau ilgiau dangui
Taip gražu gyvent prie senos liepos
Nebeužstrigsiu, bus viskas numatyta
Kasdiena nuostabi, blogos dienos dar nebuvo
Aš laukiu sugrįžimo į save
Tu anonime man parama
Geros jums dienos
Vėl ieškau, paskambinau pažįstamam sakė yra jau nauja scenos simuliacijos programos versija, laužė berods kinai. Bandžiau ieškoti, bet šnipštas, tik kažkaip labai nejaukiai pasijutau kai parsisiuntęs nedidelį failą iš interneto paleidau ir iššoko windowsų smart filter ar kokia ten programa ir rodo kad pasirašyta mikrosofto, bandau spaudyt no o ji vėl šoka, tai teko spausti yes, iš paranojos atsisiunčiau nemokamą aviros antivirusą ir instaliavau, dabar skanuoju, malwarebytes sakė kad nieko ten nėra, bet bet bet… iškarto pasijutau mažiukas nemokša prieš didžiulę visatą, gaują profų tarp kurių yra visokių intencijų žmonių. Kai pagalvojau, kiek nedaug aš moku ir kiek nedaug sugebėsiu dar išmokt. Svarbu vėl negrįžti į nusivylimą. Kas gi gali atsitikti blogo? Gali užrakinti kompą, užkoduoti failus ir prašyti išpirkos. Paimti mano visą muziką ir nuotraukas įkaitais ir žinomą krūvą laužto softo… geriau prie nieko neprisirišti, kai jau esi pergyvenęs data loss, hdd failures tada supranti kiek mažai tai reiškia, skaičiau:
You may have heard of a principle called “the hedonic treadmill.” It’s one of the most depressing findings in happiness research. It says that we eventually adapt to whatever good things happen to us. You get a raise… and then you take it for granted. New car? You’ll take that for granted eventually, too.
But when we imagine losing the things we’ve taken for granted, studies show the effect temporarily reverses — we become grateful. And happier:
The authors hypothesized that thinking about the absence of a positive event from one’s life would improve affective states more than thinking about the presence of a positive event but that people would not predict this when making affective forecasts… As predicted, people in the former condition reported more positive affective states.
taigi, praradimas net suteikia laimės ir laisvės. Šiandien man pasaulis atrodo visiškai svetimas, nesuprantamas, piktas BET nuolat jaučiu kad aukštesnioji jėga mane (ir tave) saugo, jei užsimanai kažko neįmanomo, ji sukuria galimybes tai gauti, žinoma ne viską, proto ribose, bet kaip selas dainavo gyvenimas vis gerėja ir gerėja… net nejauku. Vaistų kol kas pusė maksimalios dozės (olanzapinum), vakar jie man padėjo užmigti kai išgėriau po valandos su puse vartymosi, nes galvojau negersiu jų (geriu kas antrą dieną kai gerai jaučiuosi). Dar vis vartau psichodelinių narkotikų vartotojų puslapius FB, grynai iš įdomumo, bet pats labai bijočiau vartoti, nes sutikčiau ten visas savo baimes, Kaip gerai kad olanzapinas blokuoja tokių narkotikų veikimą iš viso, nei judesiuko, jokio poveikio absoliučiai, net tris mėnesius po jo vartojimo nutraukimo. Vakarais visada kalbu maldą, nors esu ateistų puslapio fb narys, gal iš smalsumo, gal iš piktumo prieš senąsiais religijas, tikriausiai dėl to kad dievo įvaizdis kažkada buvo mane apsėdęs ir užvaldęs. Nemalonu ir malonu prisiminti. Gyvenimas kaip sapnas… Variklis mano noras sutvarkyti visą šitą kebeknią bent minimaliai… pradedant nuo savęs. Bet geriausia nieko nesitikėt
Laukiu, kada užpuls prasmė – beprasmiškai. Dalinuosi su vagim turtu kuris nedingsta. Informacinis triukšmas baigia priveikt. Reikia. Noriu ramiai, bet bijau vėl beprotybės ir karo, vienam tikriausiai kažką pakeist galiu. Tikiu, kad viskas bet kuriuo atvėju vyksta neatsitiktinai. Suprast fenomeną – neįmanoma. Ryt į gerosios vilties gatvę, bandau pasidaryti interneto portfolio nuotraukom, ryt pirksiu programą apdirbti nuotraukom. Jaučiuosi vėl įtartinai gerai. Radau gerų straipsnių, kurie man būtų labai padėję kai dirbau su scena nugalėti stresą. Guli 26 xanax tabletės, laukia supistas narkotikas. Nieks dažnai kentėt nenori. Stipri arbata, bus dar tų revoliucijų. Kaip sau daug kartų kartojau – duoti neblogiau negu imti. Vis kaltintojas viduje prabunda. Šiandien padariau klaidą – už laimėtus pinigus – vėl lošiau. Taip negalima.
Kas bus kai pakils raketos
Kai elektrą atjungs
Kai uždarys kalnelį
Ir teks namie su knygom būt
Vat taip galvoti negalima:
Stoicism Reveals 4 Rituals That Will Make You Mentally Strong
Naktis, man keista, nebesuprantu ką veikiu, ko ieškau. Laukiu žmonių prabudimo, internetas tam yra katalizatorius. Gal kažkam seniai seniai knyga atrodė tam skirta. Noriu daugiau laisvės, mažiau valdžios ir ribojimų. Nenoriu jausti to skausmo sklindančio iš ekrano, karts nuo karto prabėgančių snuff gif. Noriu kurti. Pykstu ant 100Mbps laido ir viską jungiančių mobilių ir ekranų. Tikriausiai reiktų išvažiuot į sodą bent dienai, su knyga, sąsiuviniu ir pieštuku. Apsidėliot ko aš dar noriu, ką galiu pakeisti. Mažais žingsniai traukiu į priekį nuo beprotybės. Bet kol sustiprėsiu praeis labai daug laiko. Ir dabar 20kg antsvorio primena, kad reikia pokyčių. Noriu dalintis, bet tai ir darau kiekvieną dieną. Tikriausiai gana beprasmiškai, reikia mokytis, o ne sukti ratuką pasąmonėje tikint kad antras pamatysiu mesiją. Viskas išdėliota prieš akis, kažko neapčiuopiamo dar trūksta. Gal suvokimo, ramybės, ir bebaimiškumo. Žinau kad ir aš galiu sulaukt savo 30 sekundžių šlovės, kuri gali sulaužyti. Noriu daugiau bendrauti, dar daugiau. Bet kažkodėl trumpais pokalbiais, minčių atplaišomis, nuotraukomis kurios nepasakoja istorijos. Kada viską turi, atrodo, kad neturi nieko, tik kaltę prieš tuos kurie to neturi. Mirė tiek metų viręs pyktis. Liko šypsena, gal kažkiek kvaila, bet gi čia tik žaidimas kurį žaidi nesuprasdamas kad jau laimėjai. Ir reikia išmokt pralaimėt, kad pajusti kopimo džiaugsmą. Sukasi ventiliatoriai dalinimosi ir pokyčių mašinos po stalu, dirbtinis intelektas šnekasi tarpusavį, pats sau meluodamas. Aš iki šiol irgi meluoju sau. Reiktų smūgio, dar vieno, žemiau juostos ir žinau kad jo sulauksiu ir vėl bus minčių srautai nevaldomi, jei tam gerai nepasiruošiu. Nuolat reikia patikinimo, kad eini į priekį, o ne suki amžiną ratą taip ir nesupratęs. Kasdiena bandant apgauti sistemą, o gali apgauti tik ilgai treniravęsis mūšiui. Bėgimas į karstą be kliūčių. Nuolat šalia, laikas toks ištysęs ir lieka tik bijot ataskaitos po mirties apie surinktus taškus. Taškus, clickus, frikcijas, pasiektą greitį, ašarų skaičių. Genetinis kodas kuris nenori prasitęsti, nes jame klaida. Gal tiksliau buvo prasitęsės, bet viskas buvo nutraukta. Žinau, kad tai užpuls baisiausiai, kaip ir mintys apie artimus. Paaiškinimo nėra, ir kuo labiau juo ieškosi tuo labiau klimpsi galvodamas kad pelkėje iškasta duobė greitai neužsitrauks. Lieku prie noro sulaukti ir padėt kam galiu.
Pagalvojau, kad gal jame šiek tiek naudos ir yra, žinoma jo taip googlas nebekabina kaip seniau. Šiandien dešimt mėnesių kaip aš visiškai blaivus, džiaugiuosi tuo, nors iš ryto verkiau, žinoma nuo muzikos keliamų emocijų, ryškaus nakties sapno ir supratimo, kas ateitis tikriausiai nesuvokiamai keista ir gal net baisi.
Sapnuoju:
Vėl savo pirmoje mokykloje, vėl suprantu, kad kartoju kursą nuo nulio, nes reikia, kažko neišmokau. Mokytojos nėra, bet mane moka klasiokai, ant galo duoda užduotį suprogramuot atminties valdymą, kažkokiam senam kompui. Viskas vyksta, kaip jau suprantu, paralelinėje realybėje, nes mes dar vis kažkokiokiame keistame rusų priespaudos variante. Grįžtant namo, susitinku su mama. Pamatom, kad iš daugiaaukščio šalia išsikrausto moteris ir visi jos baldai ir rakandai išdėlioti prie laiptinės. Mes paprašome, kad mums atiduotų kilimą, dar nevisai nudrengtą. Iškarto kilimo neimam, dar kažkur pasivaikštom, grižę čiumpam kilimą, aplink žmonių daug (man visada atrodo, kad seniau žmonių lauke būdavo daugiau) ir iš manęs ištraukia kažkokios kišenvagės piniginę, aš iškarto tą pajuntu ir bandau jas sučiupti, bet jos kelios ir tarpusavį mėtosi ta pinigine ir aš jos niekaip negaliu atgaut. Galiausiai permeta ją kažkokiam naparnikui ir aš suprantu, kad piniginės nebeatgausiu. Kitam kieme su mama prisėdam, ir pasišnekam su kažkokiu gyventoju, jis kalba rusiškai, ir man pasakoja, kaip jam teko vairuoti pilną žmonių autobusą neturint teisių nes labai reikėjo, aš jam sakau, kad aš niekaip negalėčiau vairuoti autobuso su žmonėm ir man niekas tam teisių niekada ir neduotų (kas yra tiesa…), jo moteris labai labai žvaira, aš jei bandau papasakoti apie gyvenimą kuris buvo prieš tai, ir kaip ten viskas buvo, kažką bandau lementi rusiškai, atrodo pasakau teisingai, ji nesupranta, persakau dar kartą bandydamas kuo teisingiau tarti, ji supranta, bet sako pas mus taip nieks nešneka, taip sakyti labai negražu, aš sakau sorri, aš išmokau šnekėti kitam pasaulį (tam kuriam dabar jūs skaitot) ir ten sakoma taip… Visa aplinka dvelkia sssr 60-70 metais, bet kažkokia dar gražiai niūresnė, ir aplink daug vaikų. Grįždamas link savo namų, pro dabar mažai naudojamą praėjimą pro namo galą (seniau jis būdavo daug gyvesnis) sutinku kaimynę kuri vedžioja šunį, as šuo nors ir pririštas prie ilgo pavedžio, bet nuolat trinasi aplink mane ir smarkiai apkandžioja koją, aš nuo jo šiaip taip išsivaduoju. Priėjęs savo laiptinę prisimenu, kad kaip sapnuoju, man niekaip nesigauna užlipti laiptais paprastai iki savo namų, dažniausiai laiptai baigiasi trečiam aukšte ir man reikia kažkaip užsikabaroti iki ketvirto (nuo sapno pradžios suprantu, kad sapnuoju paralelinį pasaulį, ant galo man visiškai aišku kad sapnuoju). Bet šį kartą nuo trečio aukšto nutiesti grubūs laiptai bet nėra šviesos. Užėjus namo mus pasitinka močiutė, namai daug tvarkingesni, šviesesni, aukštenės lubos nei dabar ir jinai pasirodo visai kitas žmogus (ne dabartinės mano močiutės išvaizdos), daug gražesnė, jaunesnė. Sako apžiūrim tavo koją, kaip šuo sukandžiojo. Aš atsismaukiu kelnes ir matau, kad mano koja tiek nupuvusi kad matosi kaulai ir pėdos ir blauzdos, žiauriai išsigąstu, nes suprantu, kad šitam paraleliniam pasaulį, man kojos nesutvarkė taip kaip dabartiniam… Sako pažiūrim kitą, pažiūrim jinai dar baisesnė, tada aš nebeiškenčiu ir prabundu. Brrr
Kitas sapnas:
Antrą naktį sapnuoju ryškius sapnus. Šiąnakt susapnavau, kad aš vienintelis visatos aktorius, tai buvo pamoka neteist ir mylėt. Susapnavau seniai matytus žmones kurių tik veidus ir beatsimenu, o vardų nebe, Žinoma sapne didžiausias netikėtumas buvo tapimas moterim (išgąsdino tai tikrai) ir visa tai prie vakar vakare prasidėjusios nuojautos, kad viskas kažkiek netikra. Buvau net patekęs, į pasaulio filmo užkulisius, keistas jausmas šnekėtis su berods George Lucas kaip pasaulio techniku , apie pasaulio prasmę. Prieš tai tai didžiulėje tarpgalaktinėje filmų mugėje, buvau nuklydęs į žaidimų aparatų saloną, man net keista pasidarė kaip brangiai žmonės žaidžia žaidimą kuriam tik knopkės į šonus ir šaudyt, bet kaip supratau tokio žaidimo ir užtenka visiems giliems poreikiams. Mano močiutė iš sapno pasirodo žymi aktorė ir tik ji gali mane išgelbėt ir padaryt gyvenimą įdomesnį ir padėt suprast tikslą. Pagal sapną tikslas, neteisti nieko ir visus užjaust, arba bent juoktis (buvo ten filmas, aiškiai parodantis ir besišaipantis iš holokausto), tik taip galima priartėti prie išsilaisvinimo iš darbo, neduokdie – pasaulių užkulisiuose… Svarbiausia džiaugsmas ir šypsena draugai, supratimas kitų motyvų nesuprantamumo, ir būtinybės žaisti iki galo su pasididžiavimu, kad esam visos eros viršukalnėje dabar ir galim daryti nuostabius dalykus. Užkrautas nauja energija dienai, kava arbata paruošta, laukia. Gražios jums, pagaliau baltos dienos! Globalus atšilimas jau net jaučiasi kad ne mitas… Gal Jūs ką įdomaus sapnavot?
_______________
Šiaip jaučiuosi puikiai, tik sunku atlaikyti tiek daug negatyvumo aplink, tris draugus alkoholikus, dar vis išlikusį norą svaigintis mdma ar thc (tos bijau, žinau kad čiuptų nevaikiškai), tamsiojo interneto turgūs dar vis su džiaugsmu veikia, laukia naujų aukų. Šiandien kalbėjau Salomėjos neries mokykloje apie savo patirtį su narkotikai. Vis nenueinu į bendradalių susitikimus…
Nuotraukos:
ir dar žinoma youtube mano kanale tarp favorites naujos muzikos yra:
https://youtu.be/d-FB1_5pQNk?list=FLY9jekEF46oAa8eohNak_LA