Aplinkoje tvyrantis pikto kvailumo tvaikas pavirto virš 30 laipsnių siekiančia temperatūra. Greit visai kitaip suvoksim Lietuvą, globalus katilas purkš siaubą ir nesuvokimą apie tai kaip greitai ir kaip kardinaliai galima pakeist planetą. Belieka piktai, nekenčiant vartojimo kultūros, parduotuvėje pasiimti šalto alaus – kad bent biškį apsvaigt ir mažiau galvot. Ir taip apsvaigus artėja lėta pabaiga to kaip suvokiam ir kaip tikėjomės matyt ateitį.
Ir tikslas belieka susitvarkyt su pačiu savimi, savęs suvokimu katastrofos akivaizdoje. Kripto valiutos tyliai pulsuoja ruošdamosis metų galo pasiutpolkei ir gal net vis nukeliamai pasaulinei krizei. O aš bandau nurimti, kad nebegausiu komandų iš kažkur giliau, iš kažkur užu uždangos. Kasdien sekamas beprotiškas srautas naujienų vis labiau panašėja, kad iškeitėm planetą į dėžes rodančias vaizdą, o dėžės iškeis mus.
Seniau man atrodė, kad galima kažką pakeisti, šokiruojančia kultūra, gerais dainos žodžiais. Dabar atrodo kad viskas paleista augti pačiu piktžoliškiausiu variantu. Reikia atsitraukti, kad suvokt visą didžiulę beprotybę apėmusią pasaulį. Pabaigos bachanalija. Kasdienis paliekamas įspaudas loguose, ką veikiai, ką žiūrėjai, ką klausei. Kokia kova gali būti prieš sistemą? Juoda panieka ir savižudiškas humoras? Noras būt apsvaigus – kad labiau jaust bangos lūžį į realybę ir ją galutinai laužyt rgb shift efektais. Net pikta rašyt, kai žinai, kad viską apvalgys žiaugčiojančios AI mašinos ir išvems mozaikinį atsakymą į jei nesuprantamas komandas.
Matymas kaip turinys, blaškydamasis traukia laiko užmarštin, taip liūdna. Tikėjimas kad viskas bus išsaugota virto nusivylimu, kad viskas išnyks. Auksiniai laikai baigiasi, lobynai jau išvogti, tie kas turi daug – turės dar daugiau. Tie kas neturi – neturės net privatumo.
Kovot reikėjo vieną kartą, tada nekovojau ir toliau kovoju tik su savim ir noru visada būti apsinešus, kad kuo mažiau prisimint ir kuo mažiau galvot. Jokie vaistai nepadės, kai nori lėtai išnykti. Ateitis visu 100% procentų čia, piktesnė, šaltesnė, nesuvokiama. Kažkur pamesti irklai irtis per realybę. Kažkada aš buvau tvirtas – dabar tai atrodo kaip sapnas. Visi tie praeiviai ir nesuvokiamas mąstas. Noriu lėčiau, taip ir gavau – dienas be jokių planų, lėtai suvokiant katastrofą, asmeninę ir pasaulinę.
Lieka ramiai klausytis muzikos, gerti arbatą ir energetinį bandant be reikalo neišprotėt, nuo suvokimo, kad blogis senai laimi. Nėra kur eiti, nebent pakeisti lokaciją iš sodo į namus – kas ir buvo padaryta, ir tik kol vyko judėjimas galvoje buvo ramiau. Nenuėjau į vaivorykštinį paradą, karšta ir vienam nesinori. Turiu pinigų paskolintų iš ateities ir savo milžinišką vienišumą, suvokiant kad tik lauki ir nieko nebedarai.
Kompiuteris atsakinėja į užklausas siųsdamas anonimams jiems reikalingus gėrius. O aš tik prižiūriu dalinimosi sistemą, kol yra jėgų. Priinstaliuota legalių žaidimų ir nupirkta nauja vaizdo korta vis tiek nepriverčia panirti į knopkių spaudymo ir istorijos sekimo atsipalaidavimą. Kažkur dingęs noras būt, bet ir nebūt dar nesinori. Norisi kabot visiškoje tuštumoje laukiant kol išlaisvins draugo skambutis. Iškrapštyt likusį kaifuką ir ramiai sutraukti sau namie, nebijant anei velnio, anei Dievų, anei ateivių.
Pabėgimas nuo supratimo, kažkur tikintis mažu šansu išsigelbėt. Taip nuostabiai gera. Kažkokiu keistu gerumo suvokiant kaip visdėlto viskas idealu ir pats gali nusipoliruot iki idealaus taško.
Šiandien įkūrėme Laisvės partiją. Nors iš susirinkusių žmonių matėsi, kad man geriau prie jų nesiglausti (verslininkai, senesni politikai, brangus jaunimas) vis dėlto tai vienintelė partija Lietuvoje kuri atvirai deklaruoja:
Marihuanos legalizavimą ir rekreaciniais tikslais
Vienalytes partnerystes-santuokas
Noriu šiek tiek būti sveiko proto balsu. Žolės legalizavimas atneš savos žalos (psichinės – ypač jei rūkoma iki 20-22 metų) bet ir daug naudos, ir padarys mūsų šalį antraščių per visą pasaulį akiratyje, bet ką čia svaigti, be kokių penkių metų to įgyvendinimas nerealus, nebent labai gerai pavyktų seimo rinkimuose surinkti jaunimo protesto balsą.
Vienalytės santuokos tiesiog turi būti įteisintos, dėl šalies reklamos ir geresnio mažumų jautimosi, nei daug jų tuoksis nei ką, bet psichinė jų sveikata bus daug geresnė. Dalyvausiu ir parade mažumų.
Tikrai gera house
https://www.youtube.com/watch?v=nO7tkanu0ro
Dėdė paduoda!
Geriau muzika, nei mano pliurpalai, bet jei Jūs vis dar čia, nori pasakyti, kad nuostabiai plaukiu per naktį, pagardinta silpna arbata ir muzika.
Tas dabartinis sujungto globalaus kaimo jausmas, kai net nespėsi žvilgtelėti į visą gėrį. Dingęs nerimas. Buvo pradžioje, kai užaštrėjo nuo nacių karinio narkotiko sunkiau, buvo ir smulkių haliucinacijų ir baimės. Svarbiausia nepapulti į didelio saugumo palatą ar pirmą skyrių. Dabar lankau vasaros dieninį, bet jau beveik atsigavęs. Tik dabar sužinojau kad olanzapinas kelia pulsą, tai geriu dvi tabletes dar vienų raminamųjų – dabar jau širdies. Šiek tiek prasijudinau, išsitraukiau dviratį, judu irgi pagal žingsnių matuoklius pakankamus, gal pavyks numesti svorio (jau šimtas dešimt 🙁 nes dabar nei vieno prisitraukimo nepadarau, bet svarbu kad jaučiuosi puikiai. Dar reikia inmest Jums naujų nuotraukų
Pirmas skyrius, liūdnasis kalnelis
salės kampas kitu kampu
Laisvė vaivorykštei
S kaimas, eko vištos
D kompas gliučit
įėjimas į vasarą
Vegan lit shit
Antras aukštas, vandens bokštas
Bus sasnofskio barščių poligonas
Pieno aparatai
Senai, gal net pirmas gulėjimas, užrašas ne mano
Kai Koldun primena
Euro remontui NE!
Laisvės partijos kūrimas iš katino pozicijos
Laukiant autobuso
Nuotraukos fiksuoja ir maitina AI, lėtai artėjančios katastrofos link, mus pamažėle suvalgysiančios. Dienos puikiai nuspalvotos vasaros žaluma, kasdien džiaugsmas būt, kad ir aštriai, kad ir norint užkalbinti praeivius ir pardavėjas, gali gi būt kažkiek kitoks. Arba kažkur kristi mintimis pasiklydus galimos ateities labirintuose ir lėtai suprantant, kad nebe augi, o lėtai žengi, kasdien arti bėgioji, slysti peilio ašmenim per realybę.
Palikt nerimą ir baimę, kasdien tikėti vis labiau tuo kas lieka už mokslo formulių, dingstančius ir atsirandančius daiktus, prasčiau ir geriau veikiančius kompiuterius, kažkur įmestą netikėtumo efektą, gąsdinančio netikėtumo. Reikia dar aštriau, įsmigti į realybę kaip peiliui kampu mestam į pjaustymo lentą, net virpant tvirtai. Kasdien gali palikti kelis veiksmus, nors įvykių daugybė, bet reikia palikti kažkokio keistumo, randomo.
Pabaiga vyks lėtai ir sekinančiai, bet svarbu iš jos imti gerą energiją, knygas, pieštus serialus, žaidimus su nuotraukom, greit pasimirštančius pokalbius su draugais, laimę turėti šeimą (kad ir ne su kitos šeimos nariu) ir klausytis Andy C per bbc essential mix.
Idealus variantas, kad ir koks keistas, nesuprantamas iki galo, slankantis visomis natomis, skoniais ir vaizdais net nekeliaujant niekur iš gimtojo miesto. Čia užkaborių irgi netrūksta, net savo kambarį, tuolabiau namie neatrasto turto galybės, nekalbant apie pasaulinį internatą. Būk anonimas, išliek savo pyktį, bandyk pakeisti pasaulį, pabėgti nuo sąžinęs menkų judesiukų suprantant kad: Ruin a perfectly habitable planet Perks: none O gal pasidalint nueitų žingsnių kiekių ar dviračiu numintų kilometrų. Pyktis užspaustas viduje, kaip mažo vaiko, kad kiti turi daugiau fantikų.
Vėl prapisau ant LTC tiksliau ant nulio išėjau, o būtų dvi sav plius, būtų dvigubai. Pikta
