Šiandien noriu tikrai nedaug, kad neskaudėtų sveikosios kojos, kažkodėl ją nuolat traukia ir maudžia. Padariau šokį tokį excelį skaičiuoti sandėlio likučiui vykstant renginiams.
Miegas 10/10
Nuotaika 8/10
Liga 0/10
Kompiuteris geras daiktas, padeda užmušti laiką.
Kava geras daiktas, ją skanu gerti.
Muzika – užpildo tylą.
Cigaretės – naikina laiką.
Viskas tyliai juda ir traška, kažkada subyrės.
Aš pavargstu stebėti, noriu žinoti tiksliai.
Vakare viskas statosi į vietas, dar viena diena miršta.
Kuo toliau tuo labiau viskas grius, aš tik nenoriu pats sulūžti.
Kada viskas susidėlios į vietas, visi ženklai bus savo vietose ir prasidės naujas periodas.
Ėmimas į dangų.
Aš pavargęs nuo poilsio. Judantys paveiksliukai ekrane, kad pamirštum ir nesikištum į didžiąją sistemą. Diena turi kažkokį tikslą, tik aš betikslis joje. Išlaikytinis. Neįgalus. Neįgalus būti pačiu savimi, karts nuo karto vis virstantis kažkuo kitu.
Nėra kuo skųstis, visko per daug ir taip. Per daug garsų, per daug vaizdų, per daug žmonių, per daug įrankių, per daug aparatų, per daug laidų viskam sujungti. Net ir maisto per daug.
Per daug teksto, per daug prasmių, per daug ritmo, per daug kelių, žemėlapiai netikslūs, o aš vis dar einu. Akys vis bėgioja ieškodamos ženklų, telefonas tyli laukdamas, muzika sukasi aplinkui, cigarečių neturiu, neturiu ir aiškaus tikslo, nebent būti švariu ir sveiku. Jau kiek metų nežinau kur save vedu. Kažkokia išprotėjusi kelionė į vienišumą. Kai esu vienas pradedu nesuvokti savo prasmės, lygtai išnykstu aplinkoje, noriu tiesiog susigerti į lovą, gal net pavirsti ja, noriu pavirsti aplinka, o ne tuo kuris gali ją kontroliuoti ir keisti.
Diena yra puiki, nes aš švarus sveikas ir sotus, bet man gėda būti manimi. Bijau ir pavirsti į ne save, todėl geriu vaistus, todėl leidžiuosi vaistus.
Aš taip noriu išnykti kaip dūmas
taip bijau likti čia amžinai
laikas man nei draugas nei priešas
Jis tiesiog teka pro rankas
Kaip vanduo
