22:11

Laikas būt ir laikas džiaugtis. Kasdiena dovanoja savo dovanas 📦. Laukia ramus ir ilgas ruduo, nebejaučiu spaudimo bėgt 🏃, geras laikas ir namuose, sode. Ryt numato gražų orą, reiktų išlyst pravažiuoti su dviračiu 🚴. Džiaugiuosi kad esu blaivas. Išėjo nauja Pelevino knyga 📙, galima bus nirti į naują fantastinę istoriją, tai labai uždega būt ir būti laimingu. Klausyti knygą originalo kalba didelis malonumas.

Koks planas? Pabandyti labiau įdarbinti savo žinias tvarkant kompiuterius, laukiu kada užimtumo tarnyba paskelbs apie paramą kuriant darbo vietą sau. Planas mokytis naujo ir siurbti į save naujumą, kad nelikti realybės paraštėse. Reikia pagaliau pasimokyti programuoti su python tam kad automatizuoti savo atliekamą veiklą su PC. Reikia daugiau fotografuoti, net per negaliu ir ne tam kad dalintis, o tam kad mokytis tai daryti geriau, visos priemonės tam supirktos. Gaila įbrėžiau savo fotoaparato objektyvą 🙁 turiu tris fotoaparatus ir neblogą mobilų su krūva skirtingų objektyvo akių. Turiu energijos būti ir tikėt, kad galiu, dar vis galiu išsiveržti iš priklausomybės gniaužtų. Reikia numesti svorio, nors tas cukraus dozės poreikis vakare labai gajus. Mest rūkyti, jau atrodo pakankamai tvirtas tam. Mažiau neršti internete, būt labiau koncentruotam. Nusimesti senus marškinius, kad užsidėti naujus.

Kažkaip gaunasi išlaikyti atstumą iki pasaulio beprotnamio. Neseku lietuviškų naujienų jau senai, tai leidžia būti ramesniam. Nevartau lietuviškų portalų, vis tiek kas svarbu bus pranešta artimųjų ar draugų. Afganistanas irgi man nerūpi, kaip ir pabėgėlių krizė, tik matau daug daugiau tamsių veidų mieste, bet lietuviai ant tiek šalti užsieniečiams, kad jie patys iš čia bėga. Mačiau porą negrų vežiojančių maistą, prisimenu kaip pavežėtojais dirbo ne tik kad lietuviškai, bet ir rusiškai, ir angliškai nemokantys vairuotojai. Kaip suprantu dabar daugiausia darbo pasiūlymų per visą LT egzistavimą, bet niekas dirbti nenori. Aš ir visai nenoriu dirbti pakuotoju, norisi kažko protingesnio arba lengvesnio, pvz kiemsargio ar paštininko.

Vėl puola smulkus dežavu, kad tai jau buvo ir tai kažkada rašiau. Sapnai dabar labai ryškūs, tik pabudus dingsta, arba po kiek laiko supranti, kad tą ar kitą, tik sapnavai.

Kelios nuotraukos:

Plaukiu per naktį, jau 0137, bet jau nėra to jaunatviško energijos antplūdžio sėdėt iki ryto. Youtube music groja visai neblogą playlistą techno. Buvau prasieiti iki degalinės. Jau neramu nuo kofeino.

Gyvenimo tikslas gyventi, imti protingai dovanas, žinoti kam esi alergiškas. Padėti kitiems, gauti atlygį, įdarbinti resursą, nenustoti mokytis. Išsiveržti iš naujienų, skandalų, paskalų. Tikėti savim ir artimiausiais. Nebijoti. Naudotis savo veikiančiu šeštu pojūčiu, naudotis savo veikiančia sėkme 🍀. Tikėti nesuvokiamu. Kiek daug matyta ir jausta nepaaiškinamo. Negaliu netikėti, tik žinau kad yra ribos. Už jų neprimąstysi. Nekartot klaidų. Nesitikėt išsilaisvinimo per materialius daiktus. Viskas nupirkta, viskas paruošta, tik reikia nuolat programuoti knopkutę „go“. Kiek daug nematyto, negirdėto, nejausto. Kaip lengva papulti į psichoaktyvių medžiagų gniaužtus ir susisiaurinti savo matymą iki vartojimo ir paieškos dar. Laimingam nereikia vartoti. Kasdiena turi būti visokia, ir lengva ir sunki, ir atpalaiduojanti ir nervuojanti. Pabėgti negali. Kai viskas atsitraukia ir tu pasijunti keistam senovės egipte su horizonte piramidėm ir vienas vienintelis, tada jau peržengta riba. Nereikia leisti jei net priartėti, geriau kad ir kas savaitę leistis injekciją cisordinolio, kad tik nepatekti ant liūdnojo kalnelio. Keisti realybės viražai. Aš kaip šturmanas nesuprantantis kiek daug šansų plaukia šalia. Jau nebe jaunas, jau matantis naują išprotėjusią ir traumuotą kartą kuri nežino 🤷‍♂️ nematė pradžios, vartoja internetą kitaip nei tu. Likimas keistas, davęs ne kartą pajusti galutinius suvokimus, laužęs kaulus, sukęs satelitus 🛰 į tave. Kam visa tai? Kad pajustum jog esi pionierius, nuo BTC pirkimo ir leidimo geriausiems silkroad narkotikams, iki švelnių prisilietimų moterų iki visiško suvokimo savęs kaip keistos centrinės figūros dievų šokyje. Papasakok man kas tau svarbu, aš pasakoju kas man. Mes tik pradedam savo kelią po hardcore sunkumo lygį, geriausioje pasaulio vietoje, stebuklingam prakeiktam mieste.

Muzika bando užkrauti mane daryti toliau 🔛 bėgti mintimis kurios dabar nebailios, tikėti galia pasirinkti rytdieną ir jaustis geriau nei karaliai ir žvaigždės. Paduota tiek daug, raibsta akys. Reikia rinktis, ir kaip visada geriausia nesirinkti ir laukt, kada tikrai prisireiks, patikrinti kainas, norėti ir svajoti. Prikauptos tablečių, ampulių, muzikos failų, apmokymų, programų atsargos. Vis kylantis klausimas ar aš noriu būti žymus ir sėkmingas, ar noriu gauti daugiau, išlošti, uždirbti. Tikriausiai ne, aš noriu būti jautrus ir kuriantis, mažiau besidalinantis, koncentruočiau mąstantis. Tikslesnis, su daugiau valios būt, daugiau valios daryti, mažiau mėtytis, mažiau ieškot bereikalingai, mažiau svajoti apie parametrus, užkrauti save maksimaliai, kad neliktų laiko nerimauti. Protingai naudotis visom stebuklingom tabletėm ir slaptai haliucinogenais parkopano pavidalu ir rimtais ramintuvais olanzapinu ir xanaxu. Pasiekiama daug protingu būnant, mokantis iš kitų klaidų, matant kuo gresia priklausomybė, matant kuo gresia neturėjimas ribų, neturėjimas moralinių normų. Kasdieną baigti malda ramybės. Kasryt džiaugtis variantu nauju. Kai jauti tuos pasikeitimus kasdienos po miego, darosi tikrai baugu, bet reikia būti nesvarbu kas, jokiu būdu nesustoti judėti pirmyn, kad ir kaip tai kartais atrodo keistai iš šono – prižiūrėti dalinimosi stotį interneto vandenynuose, dalintis per tris tinklus aktualumu tos dienos, planuoti, tikėti, būti pozityviu, šypsotis kad ir kaip sunku. Paprašyti pagalbos kai nebegali ištverti (dabar namie penkios ampulės relaniumo – pagrindinio vasaros vaisto, be tų kurių neparduoda ir kurie pratrina atmintį). Kiek jausta ir būta nepaaiškiname. Kai pradeda dinginėti atmintis reikia nustoti eiti ten kur ji dingsta. Nebereikia man chem and sex vietų. Noriu būti švarus, ir nuo narkotikų ir nuo geismo. Reikia tik disciplinos ir baimės 😱 kasdien. Prisiminti kad blaiviu reikia išbūti tik šiandien. Anonimai netraukia, kažkaip atrodo kad reikia pabūti vienišam su savo priklausomybe. Kol kas tvarkausi. Šiemet gimtadienio nešvesu, nes pernai atšvenčiau būsimą, nesugebėjau suskaičiuoti kiek man metų sueina.

Kokia užduotis terapinio teksto? Išdėlioti sau taškus, kablelius, klaustukus, šauktukus ❗ suprasti kad viskas dabar geriau nei bet kada. Turi tik išlaikyti būseną aukštai ir pasiruošti kai jinai kris į miegapelės duobę. Manija gali būti naudinga, gali atlikti labai daug. Reikia tuo naudotis. Visada pasilikti sveiko proto krislą, šlakelį, tik jis ir iki šiol apsaugo nuo visiško išnykimo arba veiksnumo atėmimo, arba rokiškio psichiatrinės džiaugsmų. Reikia leisti sau būti, pagal savo paties išjaustas taisykles. Nereikia bandyti vėl ir vėl eiti priklausomybės keliu. Kiek jau bandyta ir vis paslysta, kuo toliau tuo skaudžiau, o kai pradėjo dinginėti atmintis, man atrodo tikrai liepto galas, kitų tikrai neišgelbėsi, gali išgelbėt tik save ir neteikti skausmo šeimai. Reikia būti pripažįstant kad esi priklausomas ir dalykai, nuo kurių tu priklausomas, darosi prastos kokybės, gardinti chemija, vedantys iš proto po kelių dūmų. Kaip dabar prisimenu, kai jau ir taip plaukiant stogui lauk sumaišyta mano cigaretė su gardinta draugo mane pasiuntė į psichiatrinės užribį. Tos haliucinacijos ryškios iki šiol. Išėjus ir supratus, kad teisių atgauti nepavyks, nes psichiatrė pasakė: po šešių mėnesių, vėl parūkyta ir beveik išprotėta, buvo taip sunku, taip nemalonu, bet vaistai ir atsisakymas kofeino atstatė į vietą. Daug kas netikėtų, kad penkios tabletės parkopano su čefyrine arbata gali nukelti visiškai kitur, į paralelinį pasaulį ir palikti ten savaitei. O tų tablečių gauni daug. Vieša sielos ligonių paslaptis jos. Wikipedijos straipsnis apie tai paslėptas, o kažkada tai buvo vienas prie vieno su lsd, tik kaip rašė – jų tripas kontroliuojamas, pats patenki ten kur nori būti, jei tripas blogas, tada labai atsargiai jas po to vartosi. Aš niekada dabar sau neleisčiau net keturių iškarto su arbata gerti, nebent koksai labai baisu įvykis, tada naudočiau kaip atsigavimo priemonę. Taip kaip ir gyvūnai haliucinogenus vartoja kad susitaikyti su netektim. 

Niekada nebebūsiu koks buvau prieš vartojant, aš net nepamenu koks buvau. Pradėjau vartoti jau paauglystėje, pradžioje alkoholis, tada penktadieniais žolė. Pirmas nuplyšimas baigėsi iššokimu iš ketvirto aukšto, prie to tikrai prisidėjo ir amfetaminas ir labai stiprus hašišas, po to sekė ilgiausias blaivus laikotarpis, bet paliko mane mergina, kai buvau stipriausias koks esu buvęs, ir vėl grįžau prie vartojimo ir taip su pertraukom iki šiol. Bent turiu tikėjimo dabar, kad galiu sėkmingai nebevartoti, nes realiai nelabai yra ką (gero) ir yra kam (nebetikiu thc teikiamom kūrybinėm galiom) ir yra kam pinigus leisti ir be to, plius nebejaučiu bendrumo su vartojančiais. Kažkaip net atgrasu būti su jais, matyti kančias ir netikrą cheminį džiaugsmą. Žinau, kad kuo toliau, tuo sunkiau išeiti iš užburto rato 🐀 dabar nejaučiu poreikio vartoti, džiaugiuosi pagaliau po kelių mėnesių sugrįžtančiu blaiviu protu. Aštrumu suvokimo, juodumu realybės ir akinančiu gražumu dienų. Žinau kad reikia nuolat kūrenti blaivumo židinį, nes vienas alaus netinkamoje vietoje ir laba diena – nemiegota naktis ir milteliai nosyje su krūva kasiakų, po dviejų savaičių psichiatrinė. Man to tikrai nereikia, geriau pasitenkinti gera muzika ir kūryba.

Sunku tik pripažinti, kad draugai vartojimo retai kada gali būti draugai blaivume. Aš neturiu nei valios nei noro dalyvauti baliuose blaivas ir nevartojantis, nebent šaudyti garsais ar šviesom ar lazeriu. Nors ir tai nebetraukia. Mane labiausiai piktina vartojančių alko ir narko neįgalumas daryti, galima metų metus regzti planus, bet jie ir lieka tik girti planai. Kaip ir pats čia bloge priplanavęs krūvą ir nieko. Atrodo nesunku, bet mentalinis blokas yra. Sekti sau pasakas, padročinti kai pamatai porno feede mastodono, jaustis purvinam. Kai prisimeni tuos penktadienius kai ir pats troškai kokaino darosi koktu, kiek veltui praleisto laiko. Nebent tai kad ten galiu pagroti savo rastą muziką kitiems, o kartais ji daugiau nei nuostabi.

Nereikia niekam nieko įrodyti, parodyti. Turi būti mylimas pačio savęs, visa kita su laiku. Kartais viena diena būna beprotiškai ilga. Kai per naujus suvalgai kažkokį šokoladuką ale su grybais 🍄 bet ten tikrai chemijos damaišyta ir tau taip bloga kad net baisu, ir bloga ne tuo geru haliucinogeniniu būdu, o tiesiog negera ir sunku, supranti kad tu nebeturi ko ieškoti. Viskas tau paduota, viskas buvo, dabar laikas veikti tau pačiam, imti vadžias į rankas ir joti tolyn nepramintais takais nesitikint nieko tik nuotykių kurie būtų geresni nei prisirūkius, prisišniojus ir pagardinus viską alkoholiu.

Būti blaivam tikrai nėra malonu, todėl dauguma ir ieško atsipalaidavimo psichoaktyviose medžiagose, bet blaivumas teikia savų pliusų – gali įgyvendinti svajones, gali prisidėti prie kovos su blogiu. Blogis dabar labai arti, besaikis informacijos srautas sukūrė sužalotą ir priklausomą kartą, kiek daug dabar skausmo aplink, kad net reikia atsijungti nuo suvokimo, negali įsileisti viso supratimo kaip realiai yra kitaip nei buvo, kaip svajonės buvo įgyvendintos blogiausiu variantu. Pabėgti nuo socialinių tinklų, pabėgti nuo naujumo besiveržiančio ir siūlančio savo priklausomybes. Gerai kad aš negaliu beprasmiškai žaisti, ar žiūrėti youtubo video, nebent tai muzika, bet ir tada skaitau. Reikia dar daugiau skaityti, padaryti pertrauką nuo informacijos sekimo internete, daugiau laiko skirti knygoms kurios laukia lentynoje.

Šiandien tiek. Pasiekiamas kaip visada, blaivus, nebailus.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.