Kapok ir čaižyk, laikas visiškai šokinėjantis ir virtualus, viskas tiesiog teka ir męs vis bandome save įtikinti kad turime galios viską keisti, ir kaip net bebūtų keista mes ją turime. Kai norisi kažko daugiau, priemonės visada šalia, ar tai būtų plaktukas ir vinys ar musmirės, viskam ateis savas laikas, jei ir ne šiame gyvenime.
This is a hard one. Visada kažkas pasidaro sunkiau nei kažkas kitas, ir ne visada renkiesi lengviausiąjį kelią, tai tikriausiai ir daro mus žmonėmis, viskas kas eina po OP per griovį priklauso nuo pasitikėjimo. Pažiūrėk. Aš vis dar čia, skypas vis dar įjungtas, internetas veikia, nors jau sunku kažkam vienam paaiškinti kaip, visi žino maždaug, bet tiksliai kaip težinoma išrinktiesiems kurie sunkiai dirba ir mokosi. Ar nori būti vienas iš jų? Tada teks užsidėti burtininko skrybėlę ir pasinerti į pasaulį kuriame viskas tėra stebuklas, lėtai sprogstantis burbulas kuris sprogdamas skaniai kvepia. Aš vis dar čia. Nėra temos kurios nenorėčiau išgirsti artimame pokalbyje
taip norėčiau ištirpti ir įsigerti į žemę, bet tai anksčiau ar vėliau bus, man tai tikrai tikrai pažadėta, tam dirba visa religinė industrija, bet aš čia ir pats dar suprantu, kad noriu dar, dar ritmo, dar pažįstamų, dar draugų iš kur nors. Bendravimas tampa sudėtingesnis kai iš skirtingų pusių žvelgiame į skirtingus ekranus, turim skirtingą išsilavinimą ir ieškom susilietimo taškų, kai kurie susilietimo taškai net tampa per daug populiarūs ir į juos nekreipi dėmesio. Muzika sukasi ausinėse ir viskas tampa aišku.
Jei męs visi pasidalintume darbus po lygiai, kiekvienam reiktų daryti mažiau arba kiek nori, tai man atrodo ir yra komunizmo esmė. Gaila, kad jis palaidotas po nekonpetetingų arba per daug kompetetingų žmonių lavonais.
Kita diena.
Tikėjimas išygdytas nors ir nenori būti tikras dėl visko, bet turi pasitikėti žaliu šviesaforo signalu kuris leidžia kilti į dangų, beveik kiekvieną akimirką. Tik suleisk man to serumo, tik leisk išgerti tą keistai atrodančią tabletę, tiktai suvalgyk troškinį su grybukais. Palikta tiek priemonių, kad fiziškai nebūtų galima visų uždrausti, nes nuolat kuriamos naujos (nesuskaitoma daugybė). Kada pagaliau rimas bus.
Kai aš noriu
Ne visada galiu
Sustoju
čia kur ir tu
Akių kontaktas
Šūvių nebus
Aš tiesiog toks
kaip ir tu
Bet nuolat kyla kariniai lėktuvai
Ir atominių ledlaužių dar gausu
Niekas nesupranta kam ir kur
Bet reikia kovoti su demonais
Kurie niekas nežino kur
