Ačiū Vt Brzd

Jis man padėjo sukurti apšvietimą mokyklos renginiui. Su lorafenu jaučiuosi lengviau ir labiau pasitikiu savimi, nėra stingdančio siaubo ir baimės. Vasara bus pilna renginių, kas yra gerai. Aš tikiu kad atsistatysiu į vietą ir būsiu stiprus kaip seniau, gal net dar stipresnis.

Šiandien vėl nenorėjau keltis, bet atsikėlus viskas pajudėjo iš vietų, VRM baigiau junginėti laidus, praėjo repeticijos dabar esu laisvas iki 5, 6 renginukas tada laukia linksmoji dalis, visa ko nusirinkimas ir supakavimas. Paprasta scenos virtuvė, per daugelį metų ištobulinta praktiškai iki begalybės, bet neapsieinanti be laidų vyniojimo ir dėžių kilojimo.

Kai esi blaivus kyla klausimų, kodėl aš čia? kodėl kitiems geriau sekasi nei man? kaip aš galiu prisidėti prie pasaulio ir tapti reikalingu? Kaip suprasti vizijas kurias mačiau? Kaip susirasti naujų draugų? Kaip patikėti kad viskas dėl gero…

Aš čia tikriausiai dėl to kad mano šeima norėjo padaryti man dovaną, ir padarė, tikriausiai turiu kažkokią užduotį ar tikslą kurio dabar nejaučiu, todėl esu bailus ir susikaustęs.

Kitiems gal sekasi geriau materialine prasme, bet vertinant turimą laisvą laiką, aš tikrai jo turiu daug ir nežinau kur jį dėti (nebent vartoti narkotikus, arba gerti alų spoksant į ekraną ar draugus), tai pat mano galva yra kažkuo ypatinga, ji gali pakilti į aukštesnį lygį kurio kol kas aš nemoku kontroliuoti ir tenka gultis į ligoninę ir dabar gerti vaistus kurie lėtina mano galvos darbą (kas yra blogai). Man sekasi tuo, kad turiu tikrų draugų (kelis).

Prisidėti prie pasaulio aš galiu dirbdamas savo darbą kuris kitiems žmonėms turėtų nešti tiesioginį malonumą, Norėčiau daugiau rašyti ir daugiau stebėti aplinką. Norėčiau parašyti vadovą žmonėms su “kitokiom galvom”, norėčiau išgyventi be vaistų. Kol kas galiu prisidėti tik prie esamos sistemos, neturiu kaip prisidėti prie naujos kūrimo, bet scena bus ir senoje ir naujoje sistemoje, negali būti sistema be kūrybos.

Vizijų aš tikriausiai nesuprasiu dar ilgai ilgai, nebent pradėsiu gyventi be vaistų ir vėl kilti į aukštesnį lygį. Mano vizijos tai kažkokie pasaulio pabaigos apžaidimai savaip. Pagal jas saulė jau turėtų būti užgesusi ir męs visi turėtume degti asmeniniuose pragaruose. Hmmm tikriausiai tai netiesa (saulė vis dar dega) bet pojūtis labai intensyvus tuo metu, reiktų išvengti per didelio intensyvumo ateityje.

Kaip susirasti draugų kurie nerūko ir negeria ir nevartoja narkotikų. Nežinau.

Kaip patikėti savo kaip labai mažo ir lengvai pakeičiamo sraigtelio vieta, kai tiek kartų jaučiau Dievus sau už nugaros. Tikriausiai galima, reikia laukti kažkokių ženklų (bet kai jų lauki, tai jų atsiranda dešimtimis) kurie man primintų kad jau laikas veikti. Gali būti laimingas ir su labai nedaugk, laimingiausias aš buvau kai man visai neberūpėjo ką aš turiu, nes tada turėjau viską.

Labai sunku išsiveržti iš rato, bet verta bandyti. Verta tikėti kad turi kažkokį tikslą, kuris tau dar nežinomas, bet kurį gali surasti, gal tikslas išbūti čia darant kuo mažiau blogo, bet pati blogumo sąvoka specialiai apauginta visokiais mitais, man atrodo blogai yra nesidalinti tuo ko turi per daugk, bet iš to ir visa dabartinė sistema.

Aš tikiu, kad man užteks jėgų atsisakyti to kas man netinka ir išmokti džiaugtis kitu keliu.
Aš tikiu, kad civilizacija optimizuos save ir nebenaikins gamtos ir žmonių.
Aš tikiu, kad mano regėtos vizijos tai ligos padarinys ir nieko panašaus neatsitiks
Aš tikiu, kad per metus išmoksiu kažko naujo ir išmoksiu vėl būti savimi
Aš tikiu, kad mano darbas neša žmonėms džiaugsmą bet biškutį
Aš tikiu, kad dar yra priežasčių būti čia

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon