Šiandien norėčiau išmokt kažko naujo, nusimest kelis senus įpročius. Žinau ko noriu, bet niekaip nepradedu eiti ilgu keliu ir mokytis. Jaučiuosi nereikalingas. Išmokt vėl pasitikėt savimi ir sukurt kažką naujo atrodo vis sunkiau. Galvoje per daug praeities ir bandymo suprast kodėl atsidūriau ten kur esu. Pripratęs prie medžiagų, kad jaustis reikalingu pačiam sau. Sveriu per daug, smarkiai per daug. Nebežinau ko tikėtis. Taip paprasta jaustis neramiu ir tokia tolima ramybė. Bijau pabaigos, bet dar yra ko laukti. Svajonė mirusi, aš nejaukiai sėdžiu ant kėdės prieš savo ekranus, beveik mirtinai įgriso knistis internete, beveik baigiu pamiršt save. Kasdien vis giliau į tuštumą, mintys bėgioja ir niekur neranda vietos būt ramiai. Kasdieninė kaltė kad nesigavo. Pats nebesuprantu kas. Norisi patikėti, kad kažkaip galima ištrūkti iš neveiklos gniaužtų. Kasdien lipdyti mozaiką savęs nuraminimui. Kažkaip praleidau pro save, kaip filtras, supratimą kad netvarka, tvarka būtų siaubinga. Gal man nebereikia nieko, tik patvirtinimo, kad nenubaus manęs galia aukštesnė ir neužrakins šizofrenijos gniaužtais. Būna kvapo haliucinacijų, nujaučiu kodėl ir darosi nejauku, pasijuntu purvinas, bet įpročių nekeičiu. Per daug sustabarėjęs, nebenoriu pamatyti dar ženklų, noriu tik išmokti žaisti ir nebūt nuotaikos žmogumi. Rytojus netraukia, traukia tik pačio sau sudėlioti kabliukai, patikėt savim dar gal ir įmanoma.
Bet vėl sukasi muzika, vėl fotoaparate kelios naujos nuotraukos, vėl ant palangės šąla stipri arbata. Atrodo nieko netrūksta. Dieną keli flashbackai į didijį svarbumą žaidimą nereikalingumą ir trūkčiojančios lūpos juoką. Praėjo, antrą dieną iš eilės olanzapinum 10mg vakare, neseniai ir suleistas cisordinol depot. Tik tam, kad pririštų ir neleistų bereikalingai išsiveržti į teatro supratimą ir knygos veiksmo trapuma. Tamsiau, pikčiau, baisiau ir nenugalimai užvirsta savo paties ir aplinkos supratimo sunkumas. Reikia paretušuot nuotraukas…
