Vienišas ir liūdnas, pavargęs nuo šios dienos, laukiantis išlaisvinimo kuris pažadėtas. Aš vis galvoju, kas verčia būt nuolat neramiu, gal tai užsiėmimo nebuvimas, kuris neštų bent minimalias pajamas, gal tai, kad nutolau nuo senų, vartojančių draugų ir nebeatsipalaiduoju su suktine augalo, gal tai kad Rusija šalia ir trečio pasaulinio preliudija jau vyksta (https://www.wired.com/story/russian-hackers-attack-ukraine/). Noras būti čia ir dabar normaliu, nesijaudinančiu dėl pabaigos, ramiai sekant naujienas iš darkneto ir krypto valiutų viražus, skaitant begales straipsnių, kuriuos siūlo srautas yra neįmanomas, dabar būt ramiu gali tik robotas, xanaxo karta. Taip norėčiau vėl mokėt sau žaisti kompiuterinius žaidimus ir nekreipti dėmesio į nutolusius dalykus, spaudyt pelės ir klaviatūros klavišus ir ramiai nirti į istoriją, veiksmą. Bet dabar čia, sunkiai besikeliantis, svarbiausia, kad blaivas, tik jau minėto xanaxo miligramas sunkiasi per smegenis ramindamas mane, kad viskas tik biochemija paskatinta vaizdų ir raidžių ekrane. Laukiau vakaro, tada vyko milijonų vertų skaičių traukimas ir aš kaip tikras debilas tikėjau, kad gali pavykti ir man. Norisi suprasti tą plaukmę tolyn, lėta bet užtikrintą, žadančią begales įvykių ir supaprastinimų to kas vyksta dabar.
Milijonų nelaimėjau, kas tikriausiai yra gerai, nes neuždirbti dideli pinigai dažniausiai pražudo. Nors taip norėtųsi būti apipiltam gausybės rago gėrybių. O kaip dabar praverstų tie keturi eurai išleisti bilietam.
Kurlink pasuks išprotėjęs pasaulio erdvėlaivis, o kurlink suksiu aš, pasirinkimas stingdo ir akina, norisi būt ramiai sau, po truputį mažinant, norisi atsigult ir panirt į miegą. Telefonas tyli, gal ir gerai.
