Vakar pagaliau pasižaidžiau su lazeriu, žinoma dar ne pilna kontrolė, bet patiko tai tikrai. Užplūdusios mintys apie tiesą, galimybė pakeist, geriau suprast kitus, išsilaisvint kažkur kur dar nesi buvęs ir jautęsis savu. Viskas apipinta mitais ir spėjimais, tikros tiesos nėra, tik vakar užpuolusios mintys, kad viską siurbia į naujai formuojamo kompiuterinio simuliakro smagračius. Kaip nedaug belieka mums, kaip atitraukta kančia (kurią taip mėgiai kuriame ir patys). Kasdienis puikus noras, surasti pagaliau meme kuria atsirakins visų suvokimas apie tai kad einam neteisingu keliu ir reikia taikios revoliucijos aukščiausiuose sluoksniuose. Vakar nusižudė dar vienas labai žymus muzikantas, ir manyje rezonavo tas seniau išgyventas sunkumas būt, nors atrodo viskas tvarkoje, bet tas jausmas, kad kažkur įsivėlė klaida, kurios nebeištaisysi ir jinai mutuos kol pasiglemž viską į keistai juokingus gniaužtus. Kas buvo prie galo tikriausiai žino, kad jisai begalinis, atlikus magišką reikšmę turinčius veiksmus vistiek perkels į saugų variantą su pasėkmėm. Bet išeiti gaunasi, ir kuo toliau, tuo daugiau kitų rinksis šitą kelią. Gal visa tai to facebooko instagramo liūdnojo megapolio kaltė. Tikėjaisi kelionių po kosmosą, skraidančių mašinų, interfeisų tiesiai į smegenis, geresnės ateities, gavai karus, pabėgėlius, oro užterštumą, klimato kaitą, ir kasdieninę duoną repostų socialinėje medijoje, kurioje dauguma bijo dalintis, o tie kurie dalinasi turi būti aštriai juokingi, arba tiesiog šokiruojantys. Gavom iš viso pasaulio pasiekiamus narkotikų turgus, kurie siūlo greitai ir neskausmingai, bent kažkiek nusiraut, ir nesijaust tokiu beverčiu, gal tikrai planetoje gyvybė sužiba tik labai trumpą laiką, nes planeta apsivalo nuo viso bereikalingo geležinių mašinų judesio ir lavonų syvų deginimo. Kasdien tikiu, kad tai geriausia diena kokią galėjo pasiūlyti Dievai, nes geresnio varianto sugalvot sunku, viskas paduota ir suspėt su didžiuliu kiekiu kuriamos informacijos gali tik mašina, chipas bitas baitas. USA filtruoja, kaupia apie tave profilį, manau tą patį daro ir EU. Tvirtų žingsnių žengti niekas nenori, visi plaukia pagal srovę irkluojant kas kokiu šapu kurį turi, bet yra ir galingieji, tas vienas procentas su priklausomais nuo jų rankų ir robotų ir serverių gausybes. Bet tvarkos nėra, man valstybės paremiamam truputuką, kad nedaryt tam tikrų dalykų tikrai keista. Viskas sujungta, bet nėra vado (Mums reikia naujo Vado), kad ir kaip tai banaliai skambėtų, bet per visur persismęlkęs pilkumas paribių blogio ir keistų taisyklių mišinio, kuris mus laiko kaip free range chickens, kažkas siurbia, net neaišku ką. Vampyrai… jų tiek daugk, bet ir tekančių per visur energijos syvų pilna. Kai diena nereikalauja iš tavęs nieko, tik ramiai prabūt ir tikėt, kad čia ir aplink viskas bus gerai – sumokėti ramybės mokestį beveidei valstybei ir verslui. Kasdien laukia sprendimai, maži, įprasti ir bandymas atspėti tėkmę bent truputį. Kasdiena padeda susitaikyti ir mažiau bijoti, viskas čia pat už nučiupinėto stiklo taisyklių. Kada gi pagaliau pasijaus pilna laisvė ir noras būt čia ir dabar iki pabaigos nebijant nieko, net pačio šėtono. Linksminančios ir liūdninančios žinios per informavimo kanalus, į viską reaguot negali – neužteks energijos, gali paburbėt ir dėkot už galimybę stebėt siurrealistinį teatrą aplink iki depresijos, kad visi skuba sau – o ne tau. Mažas taškutis, vos įžiūrimas, nieko nekeičiantis, pirma ir paskutinė kovos su nepatogumu auka. Bus diena, bus vakaras, bus muzika, bus televizorius, filmai, serialai. Vis bandymas per kultūros šešėlių teatrą atskleist esmę. Bus visko, nuo tuštumos iki pilnumo ir visko per vieną dieną, net nekeliaujant. Tiek daug nori pabėgt toliau į megapolį didelių ir stiprių. O kas uždraus kai laisve kvepia net troleibusas trumpu atstumu su penkiasdešimt procentų nuolaida pusvalandiniam bilietui.
Šį vakarą galiu pabėgt, nuo griaužaties dėl klaidų, nuo noro nirti iki noro rasti ir pasidalinti, sekti naujienas laukiant visko dar daugiau. Susiurbti į elektronines laikmenas paspaudimų antspaudai logai pirštų atspaudai. Kad saugo nuneigti neįmanoma. Laukiant siuntinio iš kinijos cyberpunko be grynų pinigų. Nešvaru liesti tuos nučiupinėtus. Taip visą gyvenimą ir praleisim keisdamiesi skaičiukais ir popieriukais su kitais žaidėjais. Bus dar viena galimybė atsisukti atgal į karuselę kaleidoskopą ir suprast, kad reikia būt iki galo eksperimentuojant su įranga, piktnaudžiaujant ir tikint, kad globalus kaimo sukilimas nesibaigs tik prasidėjęs. Nupasakotas ir nutrintas kaip sena moneta. Dar vienas globalus išnykimas vardan tikslo pasidžiaugt kuo daugiau. Ta plaukianti nata milijardais kanalų.
Nebijok, viskas tik į tikslą, kuris negali būt suvokiamas.
