Tekstas kaip burtas, tavo paties keistas jautimas realybės atspindinčios tavo jausenas, pabaiga kaip amžinas kritimas į klaidingą suvokimą.
Perskaičiau
https://www.patogupirkti.lt/knyga/susitaikymas-41043.html
Vakar prigėręs stiprios arbatos ir tris raketinio ciklo užsismailinęs po šios knygos jaučiausi keistai, užmigau sunkiai, sapnavau ryškiai, galvoje kažką rašiau čia. Sapnai išnyko, liko tik nuotrupos.
Dovana realumo kieta, laukianti kol ją išryškinsi iki degimo su penkiom tabletėm ar gera porcija neaiškių velnio kopūstų. Leidimas jausti kintantį pasaulį nesukristalizuojant skausmo ir pykčio. Kelionė kuri nukrypo nuo kurso, ir susibalansuot gali tik kardinaliai išmušančiom priemonėm.
Visa evoliucija stebi tave galinio vaizdo veidrodėliuose tikinti kad dovanojo viską. O tu leidi sau laiką bandydamas iš pasąmonės ištraukti kodėl. Kai tave išgelbėja žmonės tu lieki amžinai skolingas ir vidinis likimo traukinio bėgis leidžia sau kilti į suvokimo dausas. Kartais dienos nejaukios, kartais sapnai rodantys alternatyvius variantus, pasąmonė kuri iššaukia synchronicity efektus.
Jei sau leidi užeiti už uždangos tai lieki vienas su iki skausmo ryškių spalvų tuštuma. Kelis kartus būta ten, pakartoti niekada nesinori. Arba tos magiškos dienos kai jau ir taip visas pasaulis tavo ir artėja vasariška audra, o tu galvoje suki prisiminimus ir keliais alaus gludini realumą, kad internetas nebūtų toks suprantantis ir atsakus.
Tikėti savo paties dovana, tikėti miesto galia kisti ir nykti, paauglišku revolucingumu ir tais mielais tamsos velniukais kuriuos matei.
Tikėjimas būtinas gero jutimosi sudedamasis, kultūra ne draugas, bet teksto magija paremtas realumas kuriantis žodžius, sunkiai besiklausantis Sorokino Mėlynųjų lašinių romanas. Ausyse amžina elektronika. Atiduot duoklę vidutinio amžiaus narkomanams. Galvoji o kaip tu mano drauge, ar vis dar ýriesi per realumą su džiaugsmu? Galutinis susitaikymas su tavo likimo snaiperiu einančiu į tašką suvesti taško. Skaityk magiją, siurbk akim pranašą pavasario ir vis sunkesnio būvio.
Aš adekvatus, vebleni sau galvoje. Atleisk man kad neišsaugojau tavęs – kiekvieno kelionėje galutinis taškas vienišas ir amžinas. Klausimo nereikia, atsakymas paprastas – minios nenugalėsi. Varnos stebinčios mus kraipo galvas – ištrūkot iš realumo ir nusipirkot gabaliuką amžinybės? Kita karta, kitą kartą, kitaip sukeis natas. Telefono skambučiai iš tų kurie matė daugiau. Bendro tikslo nėra, atleidimas paprastume, leisk sau patikėt mitu. Nebandyk tirti ribinių patirčių.
Tave ir kito modelio pasaulį, kito modelio realybę, dar vieną variantą skiria penkios tabletės arba viena musmirė. Vienos žmogiškai šaltai švelnios kita gurguliuojanti gamta. Ateitis kuri tave senai pardavusi, užstačiusi ir sudeginusi nuosavybės dokumentus. Ten nėra nieko, kaip ir nėra čia tik tiksintis žodžiais laikas pasakojantis nuostabiai graudžią istoriją akims kurios nebeverks.
Išleisk demoną iš vidaus, tavęs niekas neteis ir AI suvalgęs šitą tekstą išgromuliuos tuščius lėlininko atsakymus. Post Post modernus kiber viber tinklo pankas. Užleisk vietą tavęs nusipelnusiame realume sau pačiam tikru tikėjimo kad gali atspėti kur veda dabarties tviksinti gysla. Leisk sau būti su protingu tikslu, rinkis priemones teisingai. Aš tikiu, kad esu palaimintas ir kartais šivos šokis ant vienos kojos neša tą chemiko žadėtą pilnatvę.
One thought on “Jauti magiją”
Kava Lazdynų universitetinės kavinėje. Daktaras perriš žaizdą, laukiu laisvės ir tuo pačiu nežinau ką su ja daryti. Patikėti bendru naratyvu smigimo į einamą momentą. Kas ryt laukti, nebūti vienam, leisti sau žaist.
Lytis kaip madinga priemonė, neįtikėsi laisvoje idėjų rinkoje pasirinkimu savo seksualumo. Aš tuščias, šaudantis ykirias mintis lyg quake demonus. Susikaupti ties nesančiu bet nujaučiamu, kad realumo vanduo tekėtų paprastai, kartais paprastasis pasaulio pabaigis beveik mielas. Atleidimo pavasario maudynių vanduo. Susikibęs su besitęsiančia tiese ir tikintis realybės valdymo viduje pagardais.
Aš atotolinu beprotybę ją kartais pasišaukdamas arčiau. Mokslo auka likusi susikristalizavusi netikrumo abejingumo ir tamsumo gelmėse. Neįmanoma suprasti esmės kurios nėra, tik muselių šokis prie gatvės lempos primenantis tau – tu esi to šokio dalis.