Vienintelis dalykas kuris palaiko mane čia, tai kiti žmonės, vien dėl to nepasitraukiu kažkur į užribį. Kai paimi telefoną ir nebeturi kam skambinti. Apdėlioti visokias magiškais prietaisais, kad jaustumėmės arčiau vienas kito. Man vis įdomu, kam žemėje buvo sukurta tiek kalbų, lyg kokie Dievai būtų nuleidę skirtingų planetų žmones ant žemės, kad pažiūrėtų kas bus. Tie kurie valdo. Aš tas kuris stebi ir jaučia. Kai mano smegenyse THC, tada aš tikiu, kad viskas bus gerai. Kai esu blaivas, noriu išeiti iš čia. Arba sulaukti vasaros. Dabar gali tik slėptis nuo šalčio ir visos visuomenės šalto požiūrio į kitus. Kaip man keista, kad ten kur karšta (Afrikoje) beveik viskas blogai. Šaltis tai civilizacijos variklis. Jis priverčia kurtis savo lizdą žiemai. Man taip keista žiūrėti į po sniegą braidžiojančius gyvūnus kuriems nereikia aprangos. Žmogus sugeba save aprengti ir užkariauti šį kosminį laivą, kuris skrieja beležin kur. Kažkodėl visi traukia antklodę į save, todėl kažkokios krizės, ir per TV transliuojamas mėšlas. Aš taip noriu tikėti, kad man liko išmazgyti kažkokį keistą mazgą ir viskas pradės keliauti į savo vietas. Šalyje kurioje vanduo skanus.
Burtininkai numezgė tokį tinklą, kad patys į jį pakliuvo. Karas dėl noro būti tokiems kaip reklama. O reklama nori būti tokia kaip idealus vartotojas, išleidžiantis viską ir dar pasiskolinantis. Diena kada aš supratau, kad mane čia patupdė, išbandyti prieš skrydžius tolyn. Su kitų rasių atstovais. Nes kažką atlikau ne taip, tikriausia nepaklausiau kapitono ir norėjau užimti jo vietą. Dabar norėčiau tiesiog išnykti, bet taip nebeįmanoma, bandžiau tai ne kartą. Kažkokios aplinkybės mane sugrąžina į šitą purviną realybę. Kada ateis diena, kaip aš vėl susijungsiu su aukštesnės informacijos lauku, kai neliks klausimų. Nebetikiu, kad sutiksiu savo moterį. Nenoriu palikti po savęs savo kodo. Esu sutikęs vyrų su kurias norėčiau praleisti visą amžinybę, tiesiog būti jų pagalbininkais ir draugais. Gal aš gėjus? Bet sekso noriu su merginom, o gyvenimą leisti su vaikinais. Aš prarasto karo karys iš kurio atėmė pagrindinį jo ginklą, proto aštrumą. Gal parašyti skelbimą, kad ieškau savo vado…
Tikslas? Vėl panirti į visa ko supratimo liūną, ir perduoti naujieną iš genetinio kodo glūdumų. Tikslas? pranešti naujieną. Tikslas išmokti būti valdovu, dirbant padėjėju. Tikslas išmokti gyventi su liga, su kitaip veikiančiom smegenim. Tikslas būti reikalingu. Kava su pienu. Šokoladas. Viskas kad pakeltų tavo nuotaiką. Nuotaika gera, bet aš vienas priešais konsolę su muzika iš toli, taip norėčiau būti su kuo nors…Arba bent su cigarete. Nuodyti save. Kai esi nevykėlis, pavydi tiems kuriems sekasi. Bet aš niekaip nesuprantu kodėl taip daug nereikalingų čia. Kaleimas. Ferma.
2 thoughts on “Ką daryti?”
Apie kopėčias:
“Ranka ten yra, bet jūs turite norėti jos nusitverti su tikslu pasiekti kitą pakopą. Ji ten yra ne dalinti užuojautą ir ne klausyti pasiteisinimų ar priekaištų kam nors kitam arba korumpuotai sistemai. Kiekvienas turi lavinti įžvalgą, naudotis išmintimi, užsitarnauta per patirtį, ir apsispręsti nesustoti visa tai tęsti. Tam skirta energija yra prieinama panaudojimui vykdant šį procesą. Ji neateina pirma. Dabar laikas pabusti, susiprasti, kas jus supa ir nuspręsti ar tai pakankamai gerai, ar verta norėti „daugiau“ ir įsipareigoti trūks plyš tai pasiekti.”
Aš ieškau tokių žmonių kaip tu. Tų kurie tai supranta. Ir jų begalės, aš dar nepažįstu nei vieno kuris valdo, arba turi kažką pasakyti už sistemą kuri dabar yra. Niekas net nežino kas valdo, nes rinkimai juokingi, uždrausti dalykai kurie gydo ir suteikia daugiau jėgų kurti. Tik dabar viskas pradeda jungtis į voratinklinę tinklo sistemą, kuri ir yra ateitis. Tai kad tu gali skaityti mano parašytas mintis savo namuose, ar netgi savo mobiliame telefone. Mus išskaidytus po visą pasaulį, vėl sujungs. Mus išsklaidytus po skirtingus daugiabučių butus sujungs į jėgą kuri pertvarkys pasaulį ir męs tapsime laisvųjų menininkų tauta kuri kalba viena kalba. Bet kaip visa tai toli, kiek dar kartų pasikeis kol sistema bus nugalėta. Bet aš tikiu, kad matau visa to pradžią ir reikia kažką daryti, kad visa tai įvyktų kuo greičiau. Visų pirma, nebijoti tai pasakyti, apie tai rašyti. Kausto, bent mane, kažkokia keista baimė, kartais kai esu vienas. Bet jei esu kartu su kažkuo, jaučiuosi beveik saugus.