Kada pirmyn?

Keistai einasi dienos, atrodo beveik visiškai vienodos ir neišliekančios atmintyje. Vasaros lietūs. Sulūžo lova, teko išrinkti ir viršutinį sulenkiamą čiužinį pasidėti ant grindų.

Socialinė medija riaugėja vis vienodžiau ir skysčiau. Nesinori tikėti blogiausiais variantais, įsijungus radijo svoboda darosi nejaukiai klaiku. Norėčiau susikaupimo, leisti sau būti tokiu koks esu ir nekvaršinti galvos dėl smulkmenų ir globalių dalykų.

Vakar išgėriau 10mg olanzapino po šiokios tokios pertraukos, tai šiandien striginėjančiai ramus. Kažkiek net nemalonus stabdymas, toks per prievartą. Minčių beveik neliko, kava ir parkopanas kažkiek pakelia. Akys šokinėja po naršyklės langus nerasdamos nieko įdomaus, sukasi muzika iš pbb. Atrodo nieko netrūksta. Stingstu nieko neveikdamas prie ekrano. Svajoju apie ką nors kas išmuštų iš kasdienybės, alus tik giliau įmerkė į snaudžiantį budėjimo rėžimą – nebereikia toliau grimzti į depresiją. Nesiskaito knygos, nesifotografuoja, net parūkyta žolė nieko gero nesukėlė. Reikia atgal į vertingumą einančio laiko.

Sunkiai kvėpuojantis vasaros vakaras. Atrodo visiškai neliko norų, galutinis vaisto ramumas kartu. Keisti du poliai – neramumas ir nejaukumas be jų ir sunkiai kvėpuojanti priverstinė ramybė išgėrus vaistų. Norėčiau tikėti, kad dar atsigausiu, vėl laikas eis džiugiais šuorais ir būsiu pilnas energijos.

Jau tokia priverstinė vaisto ramybė, kad mažne eilėraštį rašyti norisi liūdną.

Galvoju gal šiandien pasidaryti nemigos terapiją, kažkaip senai ištraukiau nemiegodamas daugiau nei 12h, arbatos ir kavos tam tikrai yra. Gal taip pavyktų atsistatyti į veikimą.

Vartau užduočių sąrašus, prirašau naujų. Bendrai kažkaip ilgai man tikrai sunku save tekstu išreikšt. Kaip ir muzika kažkokia pusiau džiuginanti pasidarė, neberandu nieko naujo tikrai gero. Šiandien dar kažkokia ypatinga mėnulio pilnatis.

Gali labai greitai įsisukti į vartojimo grandinę, jau ir dabar kažkiek laiko pagėrus kasdien alaus jo norisi dar. Lygiai tai pat gali pradėti pūsti žolę, pinigų rezervas yra, laiko laisvo įvalias stabdo tik žinojimas, kad tai prastas kelias. O norisi vartoti turbūt todėl, kad trūksta bendravimo ir prisiminimai apie tiek daug gero laiko praleisto su alko ir narko vilioja savo beprotybe. Kartais net atrodo kad buvo verta. Gerai kad paskambina lgs, nors šiandien visai neturėjau ką jam sakyti, uždaužtas vaistų buvau, vat tik dabar į vakarą atsigaunu. Savęs vis klausinėji koks tikslas buvimo, lyg nežinotum kad pats turi jį susikurti. Susikūrus lengviau. Lanko keisti greit užsimirštantys sapnai.

Kažkodėl galvoje vis sukasi žmonės su kuriais gyvenime teko praleisti nemažai laiko, o dabar jie nutolę ir kažkoks velniukas viduje kužda – tai tavo kaltė. Labai šlykštus jausmas nuolat save kaltinti. Nors lygiai tai pat aišku, kad su kai kuriais geriau būti nutolusiu. Reiktų kažkaip labiau sulysti į saviraišką, bet kaip ir sakiau – nesifotografuoja, net rašosi sunkiai per prievartą. Atrodo kažkoks naujas periodas artėja.

Atrasti save iš naujo, daugiau judėti, bandyti vaikščioti į vasarinius renginius gal net vienam, pabandyt fotografuoti ir skaityti per prisivertimą.

Viskas gi mano rankose, ir norisi kad jose išliktų kuo ilgiau, padaryti kažką dar gero ir džiuginančio. Dabar ta tuštuma visai šalia, ta kuri labai greitai gali patupdyti ant pilnos depresijos. Veikt, kurt, gyvent. Amžinos stebuklingų receptų paieškos, gerai kad bent realybė jaučiasi tvirta. Šokinėjančios mintys, tavo ir mano tiesa. Vingiuojantis takelis, reikli buitis, noras būti mylimu.

Prisimenu tą kartu su psichoze ateinantį aplinkos stebuklingumą ir spalvų ryškumą. Nenoriu ten, tiek kartų išgelbėtas iš savo paties proto pinklių vis labiau bijau aštrumo ir greitumo. Likimas vis rodo išdaigas, cyberpunkas pilnu pajėgumu ir aš nežinantis ką veiksiu ryt.

Internetas keistai sumaigė realumą, paslėpė už ekrano – žinau tiksliai kad psichozėje ekranas daro visiškus fintus, rodo mažne ką nori matyt. Kiek daug nepastebima, kiek skausmo už besijuokiančių ir besišypsančių veidų. Ateitis traukianti dabarties traukinį į chaosingą beprotybę. Tiek daug žmonių su psichikos ligomis. Tiek daug kitokių, nors realiai tas idealus žmogus mistika – baisi būtybė.

Skaitau savo tekstą dar ir dar kartą, noriu apčiuopti kažkokią giją ir su jos pagalba išlysti iš užburtų ratų. Reikia tekėti.


Vakar labai sunkiai užmigau, nenėriau į naktį ir dvi valandas su kapeikom varčiausi neramus su vis gimstančiom ir mirštančiom mintim.

https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2017/09/has-the-smartphone-destroyed-a-generation/534198/?utm_source=pocket_collection_story

Straipsnis aiškiai pasakoja kad taip kaip dabar negerai, jaunimas kenčia. Aš ir norėčiau daugiau laiko praleisti chebroje, bet prašai pvz svjn – anas nereikia susitikti aš geriu ir ne vienas, liūdnuva. Visi aplink geriantys ir vartojantys ir šiaip susirasti draugų kai tau virš 30 sunku, kai kurie atsiranda vien todėl kad pajunta jog tu gali būti naudingas, pvz pinigų paskolint. Nemalonu, kartais geriau vienam namie vegetuoti, nei būti apgautam jaunesnių, vienas iki šiol skolingas berods 150€ ir nieko px jam. Geriau realiai niekam neskolinti, arba skolint tiek kiek negaila atiduot.

Šiandien berods gera diena pagaliau.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.