kai nejauti tikslo

Tada sunku, nesinori keltis, guli ir lauki išganingų sapnų. Kai juos pamatai tuojau pat ir užmiršti, lauki vėl. Internete lauki daug tau skirtų žinių, tyliai žiūri į draugus ir pažįstamus skype facebook google plus. Lauki kvietimo prisijungti į žaidimą kurio dalimi jau esi. Vakare  į senus namus, nes naujuose iš dušo nebėga karštas vanduo, prausimosi ritualas padeda atsinaujinti, cigaretės padeda stumti laiką. Tikriausiai stosiu atgal į geodeziją ir bandysiu ten skaičių pagalba įveikti savo vidinius demonus, o jie dar vis galingi. Norėčiau darbo, tikriausiai greitu metu vėl jį turėsiu, nešiosiu ir junginėsiu kurtinimo ir akinimo prietaisus. Scena, visas gyvenimas tai scena kažkokiems nepažintiesiems besijuokiantiems ir beverkiantiems dievams. Nebenoriu suprasti visų daiktų tikrųjų vietų ir tikrųjų paskirčių. Viskas skirta multiinstrumentalistams tiems kurie moka išnaudoti ne pagal paskirtį. Kaip kartais susilieja viskas į vieną, to tikriausiai ir siekiama meditacija, bet kai tai atsitinka priverstinai tai liga. Mokysiuosi būti savimi. Mokysiuosi džiaugtis pro lubas varvančiu vandeniu ir čirpenčiomis kinvarpomis. Gerai, kad bent dangus, primena koks jis gražus. Pasaulis tikrai vertas čia būti, tikrai vertas suprasti ir pažinti, pažinimas kuris mane užpildo kai puola liga netikras, bet įdomus iš jo galima kažką išspausti, gal kada ir išspausiu. Pripratau prie stebuklų, o kiek daug žmonių įtikėtų pajutę tai ką aš jutau ne vieną kartą. Tikiu, tikrai tikiu į daugelį keistų dalykų, tikiu kad tarp mūsų yra ateivių, tikiu kad vandens srautai po žeme lemia kas vyksta ant jos, tikiu kad magnetinės audros atsispindi mūsų skruzdėlyno gyvenime, tikiu kad mano kūnas pats gali pagaminti kažko panašaus į lsd (bet aš nenoriu jo justi daugiau) tikiu kad pornografijos žiūrėjimas teršia sąmonę, tikiu kad be mamos manęs nebūtų čia, tikiu kad dar išauš mano valanda. Tikiu kad ateitis jau tikriausiai numatyta ir suplanuota, bet jos variantų nesuskaitomi miradai, vienas iš jų skirtas būtent man, su mano paklydimais ir atradimais. Tikiu, nebegaliu netikėti į kažką didesnio į mane kurio šachmatų žaidime aš esu tik langelis, net ne figūra. Dievai kurie pamiršta, kad yra Dievai. Paduota viskas ant lėkštutės po kurios apvalumu slepiasi padėka saulei ir žemei. Kiekvieną dieną pabundu tikėdamas, kad dar kartą užmigsiu ir neteks dar iškeliauti į amžiną kelionę kurioje nebeteks miegoti. Stabas kuris gyvena kiekvienam iš mūsų kad nukreiptų dėmesį, kad netaptų per sunku suvokti visa ko paprastumą. Kiek dar dievų kreipsis į mane su savo ateities vizijomis, kiek ateities variantų dar teks pajusti. Norėčiau kiekvieną dieną išgerti kažko naujo, bet gi taip ir yra, tik aš to nesugebu pajusti. Reikia išmokti garbinti patį save, nedėti į savo vidinę šventovę nevertų daiktų, gamintis prisiminimus kuriuos norėtum užmiršti, reikia perskaityti kafkos pilį, tik taip aš pats išsiveršiu iš jos. Neturiu kol kas susikaupimo skaitymui ar filmui, reikia jį išlavinti. Tik muzika dar vis ramina, kaip man pakelti savo paties vertę? Kol kas beveik to nežinau…