Kas tas nerimaujantis aš?

Injekcija+ tabletė+ keturios tabletės. Šiandien ramiau, nors vistiek norėčiau ištaškyti savo smegenis su greit lekenčiu metalo gabaliuku. Vienam sunku, taip norisi galutinai save įtikinti, kad įmanoma išnykt ir po to nebus aptarimo su kūrėjais, kas ir kaip. Po tų kelių sunkių kelionių bandant galutinai atsijungti nuo pasaulio vis labiau linkstu tikėt, kad tai neįmanoma. Permes į variantą kuriame nesigavo atsijungt, nes variantų kaip ir galimybių miradai, tik niekaip nesuprantu iš kur kyla ta vidinė kančia, nebent tikėt Pelevino vampyrais ir kankinimo ferma aplink.

Kažkodėl, nors ir viskas puiku aplink (daugiau nei širdis gali geisti) nesigauna džiaugtis, viduje gniužulas nesupratimo, keršto, pykčio, pavydo. Vaikai tas blogas mintis lauk, bet jos kaip skaudžiai geliantys širšinai suranda vietą ir laiką, kada priminti apie save. Pavydžiu tiem kurie įtiki, bet kokia religija, tada bent turi atsakymus, kad ir nepilnai teisius.

Aš nemoku būti tik sau, tikriausiai todėl, kad pats sau aš nesu reikalingas, patį save aš norėčiau atjungti, bet pats faktas, kad man leista apie tai galvoti man yra tikrai keistas. Aš pamiršta mašina, kurios valdymo signalas pilnas trukdžių. Nemoku pamiršt, nemoku atleist. Nemoku patikėt, kad tai pirmas ir vienintelis kartas kai aš turiu sąmonę. Prisimenu tuos pirmuosius kartus, kai psichozė būdavo ryški ir pilna supratimo, kas ir kaip. Baisiausia, kad tikrai įvyko tai ką ji žadėjo. Kaip išsilaisvint? Sulaiko tik mama, kaip vienintelė ir paskutinė jungtis su šitu pasauliu, nenoriu jos įskaudinti galutinai. Bandau ištrinti savo fb, man tai puslapis pilnas nerimo, priminimų apie tai kas buvo ir nieko tikrai naudingo.

 

 

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon