Miego daug ir be vaistų ⚕ . Šiandien susileidau cisordinolio injekciją, atrodo kad ne dvi savaitės praėjo, o mėnesis. Lėtai tikint nesuvokiamu, antra Pelevino romano dalis irgi labai stipri.
Atrodo viskas taip paprasta, gyvenimo žaidimas. Tas jutimasis, kad kontroliuoji realybės tėkmę toks keistas. Kartais geras, kartais labai blogas ir bauginantis. Mintinės haliucinacijos, realybė taki, realybės taksi. Tempia per lėtą ⛛ susitaikymą su savo likimu. Nesuvokiama dabartis, laukianti iš tavęs įvesties. Pasakojanti tau pačią asmeniškiausią istoriją. Geras filmas, jei ir tu geras sau. Leisti būti. Leisti kitiems būti, neleisti užsižaist idėjomis apie tuštumą. Tiek gero buvo, o kiek dar jo bus. Laukia knygos, laukia muzika, laukia žmonės tavo buvimo kartu. O aš noriu čiurlenti per realybę ramiai, jau nieko nebegeidžiant. Viskas yra čia, šitame momente.
Dienos pabaigą gardinu stipria arbata ir papildomu parkopanu, jaučiasi bendravimo trūkumas, keistas vienišas būvis su šeima. Traukti tolyn į naktį, galiu gardžiuotis Pelevinu, galiu per ausis leisti dub techno. Lieka tiek daug nepadaryto, neaprašyto, nenufotografuoto. Tikslumas. Dainuoja we are all becoming zombies only it’s happening very slow.
Likti žmogumi, likti laisvu, bendras naratyvas nyksta. Nyksta suvokimas, kad gali būti ir kitaip. Šokiai ir muzika, kai aplink viskas byra. Tiesioginiai smūgiai į sąmonę – ir vis tiek atsigauni, atsistoji, susikalibruoji ir eini toliau 🔛
Man visada buvo įdomu kas slepiasi vos vos už suvokimo. Tie nepakartojami pojūčiai, nuaštrintas protas susilieja su aplinka ir virsta mitu. Atskirų individų kaip ir nelieka, lieki tu ir kiti tu, viskas nebesvarbu. Ir visa tai slepiasi labai netoli. Nereikia čia suvokiančių kitaip, tam ir badausi save injekcijom kas dvi savaites, kad tik nepradėti jaustis dievu. Kai išprotėji tampi našta kitiems, nors dabar pats suvokiu, kad eksperimentai su savim kartais blogai baigias, ir dabar per kelias parkopano tabletes nuo kontroliuojamo tripo kažkur.
Organizme įtampa, ketvirtadalis xanaxo ją gerai nuima. Suvokti KĄ??? Pajusti akimirkoje begalybę, laukti šanso patekti į pakylėtas būsenas ir jų bijoti. Bijoti būtina. Pagarbiai išlaikyti atstumą iki nušlifuotai poliruoto subėgimo pilnai į save. Paduota ir pakeliantys ir nuleidžiantys vaistai. Aš išprotėjęs žmogus, tik moku prisitaikyti prie priverstinės kitų psichozės. Kalba užkrėsta, tam kad nutylėti.
Kiti realiai tave supranta geriau nei tu pats, jei tik atsitraukia nuo savo problemų. Tūkstančiais atvaizdų žaidžiantis dievas, palikęs šansą būti kuo nori. Gali sau leisti būti atsitraukus nuo beprotybės realybėje, kartais pro mano suvokimo blokus prasimuša gili žeidžianti informacija, nugirsti pokalbius ir darosi neskanu, kaip kiti eina iš proto dėl patirčių. Patirtis mane persekioja, vis primindama kad aš ne viską atlaikau ir tada reikia išvažiuoti į ligoninę atsigauti. Kai esi arti beprotybės, net paukščiai arčiau tave prisileidžia. Pakilti iki būsenos skrendu ir nenukristi, taip tai sunku. Sunkiausia kai reikia save tupdyti per prievartą, tabletė kuri sveiką žmogų atjungtų keliom dienom, tavęs net neveikia. Kitaip susidėstę jau neuroniniai tinklai galvoje. Viskas tik tam kad prisimintum ir pamirštum didžią paslaptį, neįkalbinamą.
