Kiek dar kartų?

Norėčiau daugiau ten nepatekti, niekada. Durnynas liūdna vieta, jau nebežinau kiek ten kartų buvau (ir nenoriu), per praeitus metus buvau berods tris kartus, tai tikrai daugk. Kas atsitinka kad ten paguldo? Kai realybė visiškai pasikeičia, tiksliau sakant pakinta mano suvokimas apie ją, tada jautiesi lyg būdamas per kietas realybei. Tau viskas aišku ir paprasta, o tu dar dievo vietininkas žemėje. Nežinau kas tiksliai atsitinka mano galvai, bet liga šlykšti, geriau jau dantį skaudėtų, tada bent pats supranti kad sergi. Tikiuosi šiemet ten nepatekti. Nors niekada nežinai kada. Sunku rašyti apie ligą. Reikia gerti ir leistis vaistus, kad mano galva lėčiau dirbtų. Mano galva kartais prikuria demonų kurių pats išsigąstu. Atrodo kad vat tuojau tuojau baigsis pasaulis taip kaip aš jį suprantu (ir aš tuo tikiu paklaikęs). Bet aš pamirštu kad nesu pagrindinis žaidėjas šioje scenoje. Stresas irgi sukelia ligą, ypač užsitęsęs be pabaigos, tokį kokį jutau paskutiniam darbe. Bet kokiam gi darbe nėra streso? apie 80 procentų žmonių kurie serga mano liga nedirba. Aš dar stengiuosi. Stengiuosi neiškristi visai, einu, bendrauju su žmonėm, juokiuosi, žiūriu į kompiuterio ekraną, kurio kartais bijau, spaudau klaviatūrą savo beprasmiais raidžių raštais. Bet aš išliksiu, aš nepasiduosiu juodai beprotybės traukai.

Kiek daug gražių žmonių gatvėje. Vakar pavasarinės saulės nušviesti man beveik visi atrodė gražūs. O esu matęs kaip visų veidai šiektiek papuvę. Veidas labai daug pasako apie žmogų, gaila nemoku jų skaityti. Gaila nemoku rašyti politinio vedamojo straipsnio. Gaila kad muzika niekada nesibaigs ir visų filmų neperžiūrėsi. Bet šviečiant saulei visada bus laiko nusišypsoti. Visada bus laiko persimesti pora žodžių su nepažįstamu veidu (dievu), bet kai aš pradedu šnekėti su nepažįstamais tada man blogai. Negalima daryti to kas nepriimtina. Negalima staiga pasakyti kad mano matymo lauke viskas virpa ir tekstūros plaukia paviršiumi. Negalima būti smarkiai kitokiu nei didžioji dauguma. Baisiausia kad aš pasikeičiu artimiesiems žmonėms, pradedu juos kitaip vertinti, darausi agresyvesnis, kas tikrai blogai. Realiai norėčiau dalies tos būsenos privalumų. Ai dar aš pradedu daugiau vaikščioti ir judėti, kažkur eiti, kažkokius neaiškius reikalus spręsti. Bet šį kartą taip nebus.

Žiauriai noriu rūkyti, pripratau visiškai, bet įtempęs valią neinu pirkti pakelio. Šefas nekelia. Vėl tas laukimas kada suskambės skambutis…