Kritinis būvis

Vis ieškant. Mistinio objekto kuris suteiktų ramybę. Alus nepadeda jaustis ramiau, tvinksi muzika:

https://jacquesgreene.bandcamp.com/album/fantasy

Kasdien tiek prisiminimų ir savigraužos dėl smulkių praeities klaidų. Atsijungt, atsigaut, atverst naują puslapį – viskas tik manoje galvoje. Kiek nedaug ten vietos lieka ramybei ir pasitenkinimui atostogomis nuo žiurkių lenktynių. Visa tai atrodo keistas besitęsiantis sapnas apstatytas vis naujesniom dekoracijom. Bus kaip tai numatai, kasdien lėtai bandant susitaikyt su tikrąja savo vieta kaip mažmožiui. Lieka tik tikėjimas, kad nereikės vėl kažkada sėstis į greitąją ir važiuoti atsigaut į vasaros 5. Viską daryt kad ten nepapult.


Kita diena kitos mintys

Po cisordinolio injekcijos praeitą penktadienį likau visiškai mieguistas 😴 galiu valandų valandas snausti ir vis atrodo noriu dar. Vakaras su kava ir arbata. Vėl siunčiasi torrentai, vėl ramiai sau leidžiu laiką prie kompiuterio besisukant muzikai iš PBB. Reikia nueiti pasiimti siuntinį ryt, reikia kažkaip atgaut energiją būti nesnaudžiant. Žiema nuostabiai graži už lango, daug sniego ❄ o aš sau beprasmiškai suku FB ir vėpsau YouTube, reikia daugiau skaityt vėl knygų, kurių prisipirkau krūvą.

Tikrai senai buvau toks mieguistas ir nesavas.

Šiandien bandcamp Friday – prisipirkau muzikytės be reikalo, bet vis remiu pilna visa suma kūrėjus, tai nėra taip gaila. Nežinau ką čia veikti, kad nebūtų nuobodu visiškai.

Atrodo kažkas svarbaus viduje kirba, bet išreikšti to nesigauna. Noriu daugiau greičio buvimo, visiškai atsibodę namai ir du ekranai į pasaulį pro kuriuos atrodo jau nebeprasisunkia viltis. Kažkada lėkiau bėgau, nerimavau, dabar tiesiog būnu savo keistoje pilyje net bijodamas nueiti kviečiamas pas draugą ar pažaisti magiškom kortom klube.

Jei sau atleisti už klaidas, jei leisti sau būt kuo labiau švariai vidiniam būvui. Paskambint telefonu, sakyt, labas ar prisimeni, pačiam sau į praeitį. Keistas depresyvus jutimasis jau neapleidžia gal savaitę, kažkoks pasąmoninis noras savirealizacijos, o nekyla fotoaparatas padaryt kadro, nesirašo ir tekstas, bent kažkiek rišlus.

Galiu pasakyti sau kad reikia leisti būti sau visokiam, ir linksmam ir liūdnam. Pabėgti nėra kur, kasdiena pilka, iš ryto visiškai nenoriu keltis, ta pusiau sapnuojanti būsena maloniausia. Ar kas žadėjo, kad bus gerai? Niekas nieko nežadėjo ir belieka tik vinguriuoti savo suvokimu į meditatyvią realybę, kuri vis gąsdina savo pasiruošimu šuoliui į beprotybę. Baigimosi dienos, kada lėtai atleista bus, kada juoktis nebereikės priverstinai. Keistai vartant galvoje savo kelio atspindžius atmintyje ir vis galvojant, kad gal galėjo būti kitaip. Reikia pripažinti sau – ne negalėjo. Noras kad tau prasidėtų antra jaunystė – pavasaris, tokia silpnai viduje užsideganti liepsna, kurią galima prižiūrėti ir kūrent. Netikiu savim, šiandien aš mėlynai pilkas. Kažkur tūsai, kažkur buitinis alkoholizmas. Kažkur greitas seksas. Toli.

Jei gerai pasukus galvoje savo realybę jinai keistai ramiai ideali – mažas kambarys, greitas internetas, atrodo jokių įsipareigojimų. Kažkas viduje kruta, kad negerai, ne čia tu, kur turi būti, ne pas save namuose. Toks liūdnas suvokimas, kiek visi aplink sužaloti realybės, bėgantys, skubantys, vartojantys, bandantys pamiršti. Aš ir norėčiau sau ramiai tikėti, kad galiu dar kartą pabandyti būti paprastu sraigteliu. Gali sau leisti svajoti apie kažkur kažkada buvusius prisilietimus, bendrumą, mažus stebuklus. Dabar aš tiesiog būnu sau, nors taip žmogiškai reikia tų kelių skambučių per dieną, nors nebeturiu ką pasakyt, tik kad sunku, kad nebetikiu nors noriu vėl patikėti dabarties dovana būti patenkintu savo mažu turtu ir savo vieta pasaulyje.

Kai reikia išrašyti kas užstoja realybę. Kai prisiminimuose daugiau tavęs nei svajonėse, kai sau nebeleidi tiesiog plaukti ieškant kažko už suvokimo ribų. Netikiu aš galimybe išsiveržti iš realybės, kažkada įtraukęs DMT atrodo buvau ten kažkur už ribos, dabar tai tolima ir netikra. Tas leidimas sau ieškoti turi būti atnaujintas, Turiu sudėlioti į tekstą, kas mane griaužia, kas neleidžia giliai įkvėpti ir iškvėpiant sakyt: gyvenu gerai. Ir dabar galvoje sukasi kažkokios nostalgiškos praeities detalės, negaliu susikoncentruoti būti čia ir dabar, kas būtina norint jaustis įsižeminus. Kasdiena dovanoja dovaną dabar vieną: mieguistą pilkumą ir nėra kur pabėgti. Kalti tikriausiai antipsichotiniai vaistai suleisti per dažnai, aš net neįsivaizduoju kaip jausčiausi jei gerčiau tiek kiek jų išrašo, tikriausiai saubingam klampiam ir mieguistam pragare. Dabar yra laikas atsigaut, nustoti verkšlenti ir vėl pasakyt – aš privalau priimti savo realybę kaip vienintelę ir nepakartojamą, skirtą man, skirtą suprasti savo keistą vietą pasaulyje, kasdien ieškoti ir nesustoti nesvarbu kas.

Ką gali daryti kai tiesiog liūdnai pilka ir nemalonu būt? Aš bandau tai parašyti – leisti sau išreikšti tą vidinį juodų siūlų kamuolį kuris nebeišpainiojimas, bet ir nereikia. Taip galėjau šiandien susikrauti savo tris lazeriukus ir eiti pas Svjn pasiėmus dar alaus, bet ten žolė – o aš nesijaučiu stiprus jos atsisakyti, tai atsisakiau viso ėjimo. Kasdiena, kad ir pilka turi savo žavesio, kava iš moka aparato džiugina, džiugina ir nauja muzika, džiugina ir knygos, kad ir lėtai besiskaitančios. Kodėl reikia sau leisti būti kažkur truputuką toliau nei realybės keistas pilkumas? Kaip išsiveržt ir džiaugtis vėl. Norisi tai pajusti ir atrodo jau jaučiu – tekstas padeda nurimti, suprasti kad visa tai tik būsena kuri praeis.

Be žaidimo išprotėtum, be žaidimo tu pasiduotum, bet taisyklės nerašytos, laimėt jo irgi nesigaus, tiesiog būti kasdien tikint kitokiu posūkiu. Kol dar yra vietos kietuosiuose diskuose, kol dar žemė sukosi, kol aš dar turiu jėgų spaudyti klavišus tol toliau darysiu tai ką dariau seniau – dalinsiuosi muzika. Atostogų nereikia, ir taip jos jau tiek metų. Lieku čia ir darau ką dariau seniau.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon