Viskas savu laiku ir žiema ir pavasaris. Aš prie ekrano, vėl nežinau ką veikti su tiek daug pasirinkimų. Tikriausiai geriau būtų darbas. Prie kompiuterio dirbti sunku. Norisi pramogauti su juo. Aš norėčiau pramogauti su gyvais žmonėm. Atlikinėti mažus eksperimentus. Ši diena bus gera, kaip ir buvo kiekviena praėjusi. Kai žvelgi atgal beveik viskas atrodo gerai, net tos akimirkos kai kaustė didžiulis siaubas, atrodo kad taip turi būti, ir turėjo, kad aš ateičiau į šiandieną toks koks turiu būti. Praeitis tikriausiai formuoja mane kaip asmenybę, selektyvi atmintis parenka vaizdus kuriuos reikia atsiminti. Nebebijau prarasti smulkmių, o viskas gyvenime iš jų ir susideda. Nebijau prarasti ir savo gyvenimą, kad tik būtų už ką. Keisčiausia būtų žūti už praeitį, o ne už ateitį. Bet neičiau kovoti svetimo karo. Nors beveik visi męs priversti kovoti ne savo karą. Sujunginėti taškelius vedant drebančiu rašikliu: darbas – namai, namai – darbas. Skirtis aiški, bet kiek geriau pasidaro kada tai sujungi į vieną.
Aš vienas. aš netikras, kažkoks išplaukęs ir praskydęs. Muzika ramina. Saulė ramina. Kas būtų jai pabustum tamsioje smirdinčioje dėžėje. Gal mirus kažkas kas dar jaučia lieka ir lėtai verkdamas stebi, kaip kūnas yra. Niekada nenorėčiau sužinoti kas bus tiksliai po mirties. Tikriausiai kaip po miego ar sapno, pabusim dar kažkiek prisimindami, bet po truputį pamiršim. Kaip ir neprisimenam savo vaikystės, taip ir pamirštam buvusius gyvenimus. Arbata šildo mano gomurį. Kiek džiugių smulkmenų aplinkui. Lygiai tiek pat daug ir beprotybės aplinkui. Pažiūrėti pro objektyvą į visos mėsmalės vidų. Bet tu gi žinau kad mes tiesiog dar viena plyta sienoje, dar vienas debesis, dar vienas robotas programuojamas reklamos ir aplinkinių. Kažkur vakar pamečiau pakelį cigarečių, galvoju reikia pradėti jau kentėti be jų. Mano mintys šokinėja, bando apsispręsti kur šiandienos tikslas… žino kad reikės eiti praustis, reikės vieną dėžę pervežti, užeiti pas draugą. Kaip visi tie planai man šiandien atrodo keistai, aš norėčiau sėsti ir rašyti visą dieną, vis po truputį, po mažą gabaliuką. Ai dar reikės nusipirkti atpirkimo bilietų, gal atsitiktinumas bus palankus. Sako daugiau šansų yra susižaloti einant jų pirkti nei laimėti. Kas ta laimė?
Man laimė tada, kai nėra pirmojo būtinumo užduočių, kaip pats galiu rinktis ką darau, kai viskas aišku iki tam tikros datos, kai turiu pinigų nusipirkti smulkmenų. Kai kažkas paskambina…Kai esu su draugais (tokiais kuriems leisčiau save parduoti). Baisus dalykas kai pradedi vertinti kažką žmogiško pinigais. Žmogus nieko nekainuoja, pats sau turi susirasti vietą, ir būti patenkintas (jis ir yra patenkintas, jai būtų labai nepatenkintas tada svždb). Visi patenkinti, tik mada šiepti snukius iš nepasitenkinimo išlieka. Kuo daugiau turi pinigų tuo dažniau gali apsimesti kad dar kažko trūksta ir lenkti pirštus į save. Daiktas turi gerai atlikti savo pareigą. Turtingų pareiga, kuo durniau taškyti pinigus, iškrypti iš kelio. Bet iš bereikalingumo gimsta grožis. Man vis keista kaip tam tikras brūkšniukas tarpkojyje su pavinguriavimais gali veikti mane ir tikriausiai kitus vyrus. Kažkas užkoduota giliai. Dauginimosi instinktai. Instinktai kovoti kad būtum geresnis už kitus ir pamatytum kuo daugiau pizės. Bet geras darbuotojas turi mylėti savo darbą labiau nei seksą. Tiems kurie ateina dabar seksas daug aiškesnis nei man. Aš iš vis nesuprantu kodėl ir kaip. Ar reikia tiesiai klausti – ar norite su manim pasidulkinti?
