Kiekviena diena priverstinė, niekaip neįvykdau mažų bet svarbių užsibrėžtų tikslų. Tikiuosi dar teks prisijungti prie informacinio lauko, bet net to bijau, kai prisijungiu minimaliai mintys plaukia tikrai greitai ir jų tiek daugk, bet norisi pasijungti daugiau, ir pasiknaisioti jame atsakymų į tai kas man rūpi. Keista būti šito apgedusio kosminio cirko dalyviu, aš tikrai tikiu, kad dar šiame gyvenime sulauksiu išsilaisvinimo, nors ir dabar praktiškai laisvas, su priverstiniais teksto skaitymais kiekvieną dieną. Dar vis tikiu, kad sapnai ir tie keisti sutapimai kai prisijungi prie informacinio lauko skirti tam, kad aš neprarasčiau vilties laukti savo valandos. Minčių kaleimas, kažkaip susikaupti ir bandyti išsilaisvinti, man tiek nedaug trūksta. Dabar aš sistemos paribiuose, reabilitacijos programoje, reabilitacijos nuo per didelių informacijos kiekių ir trumpų žvilgsnių į tolimą ateitį. Išmokti apsiriboti šia diena, išmokti džiaugtis ir šypsotis vis prisimenant galimybę sapnuoti atviromis akimis, eiti per mitą, per legendą, sukti visatą aplink vieną tašką, save. Kaip tai pavojinga, tik kelis kartus pavyko atsijungti be ligoninės pagalbos, bet aš tikiu, kad išmoksiu ir tai. Surasiu savo komandą, jei ir nerasiu tai susijungsiu su gamta, arba kaip jau yra buvę, siurbsiu energiją iš aparatų. Gerai, kad žmogus nemato ir nejaučia kitokios energijos nei įprasta, aš kartais jaučiu. Prisimenu kaip mačiau, kažkokius keistus kito pasaulio chirurgus pasilenkusius ties mano lova, tam kad padarytų intervenciją, nes aš nuėjau per toli. Žinoma galima viską nurašyti mistiniam f20, bet realiai man tai iki šiol įdomu, tas jausmas kai staiga pajunti daugelį fiksavimo prietaisų kurie fiksuoja tave, ir pasijunti didžiulėje fermoje (nuspręsti ar tai gerai ar blogai jau nebegali, tik tas baisus jausmas, kad tu vienas ir begalybės). Baisu kai intervencija atima laisvą valią, kažkokia nežemiška galia tave pajungia prie kažkokio keisto dieviško tikslo, bet tai neįvyksta iki galo, atsitiktinumai ir realybės įsikišimai viską atstato į vietas, vėl pilka ir keista, kaip aš čia išbuvau tiek laiko nepradėjęs rėkti KODĖL?! O laimė tikriausiai bandymas atsisakyti klausimo kodėl keliamo per dažnai, nėrimas į gyvenimą kuriant savo sistemą, mano sistema būtų išeiti iš šitos realybės į informacinį lauką, pas ten tūnančius demonus, tam reikia pasiruošti. Pradžioje susitaikyti ir pamilti save, taip ir rašo visos knygos apie energiją (pinigus). Kiekviena diena turi būti mažas žingsnelis į savęs kontroliavimą, tik man nepatinka tai, kad būtinai reikia jungtis prie sistemos, negali nuo jos pabėgti, negali nusirengti nuogas vasarą ir eiti pasivaikščioti į miestą, kiek daug visko reikia priimti kaip duotybę, kaip tai ko negali pakeisti, o jei ir nori keisti, tai visa tai kvepės loterija. Likti su savim. Savim vienu, ir visa informacine beleberda galvoje. Išmokti pradėti mastymą nuo pradžios taško. Tikrai galima susisiekti su didesniais nei bet kas žemėje, tik tai yra ribojama ir gydoma. Aš bandau mažinti mane ribojančius vaistus, ir jaučiuosi geriau, greičiau. Daugiau visko sapnuoju, sapnai darosi ryškesni ir ilgesni. Tikslas iškeliauti į sapnų pasaulį, tuos keistus pararelinių visatų darinius kurie mus supa. Mūsų pasodinimas ir prijungimas prie konsolių gali būti geras, gali būti blogas dalykas, nelygu kas vyks su kontrole. Savicenzūra. Kiekvieną rytą, ir kiekvieną vakarą vizualizuoti išsilaisvinimą, nuo mus apraizgiusių nereikalingų poreikio gijų. Man net baisu įsivaizduoti armiją norinčių keistis su manim vietomis, aš norėčiau keistis tikriausiai su nieku. Man gyvenimo pasekta istorija per gili ir per aštri kad jei užtektų dabar populiarių medijų naudojimo, kad ją papasakoti, žinoma yra haliucinogenai ir galimybė pasiimti trijų dienų atostogas, kad susijungti su informaciniu lauku. Kaip man visdėlto gerai, kad aš per mėnesį gaunu kažkiek piniginės energijos realiai už nieką. Kompozicija savų minčių, pridedant tas kurios traukia į priekį, traukia pas kitus. Kiek karių dabar treniruojasi su kompiuteriais? Kiek jau išdalinta komunikacijos priemonių? Kiek dar laukti iki visiško kracho, ar tai būtų meteoritas, ar klimato pasikeitimas. Kiek reikia turėti drąsos sau į veną susileisti beleko, dažnai ta drąsa susijusi su nežinojimu. Kaip galima pradėti kelionę pas Dievus ir Demonus? Minutę susikaupti. Ir… pradėti atsisakinėti kuo daugiau visko, neleisti noram valdyti. Šiandienai aš neturiu pinigų, viskas buvo išleista beprasmiškai, kartu su draugais. Norėčiau vėl pradėti kurti. Ar tai būtų teksto, ar eilėraščio eilutės, ar fiksuotos nuotraukos. Man dabar tikrai nuobodu, ir kaltas aš pats, kad nebemoku susirasti kažko jaudinančio neskaitant pornografijos. Muzika groja, bet jai tapau pakankamai neišrankus. Ką aš galėčiau sukurti įdomaus? Galėčiau aprašyti tą informacinio lauko vietą prie kurios aš prisijungiu, bet kaip sunku kažkaip suspausti milžiniškus informacijos ir jausmų kiekius, kaip aprašyti nuolat besikeičiančią nuotaiką?
Bet viską gali išgelbėti šypsena ir juokas, kol turi oro įkvėpti ir vandens atsigerti…
Taip noriu
