Daug miegu, skauda koją, vaikštau sunkiai ir per skausmą. Nuėjau į penktadienį pas draugą, kaip ir dažniausiai smegenys sako – no fun, apply alcohol, weed and white powder, išėjau namo. Jaučiuosi nedarantis kažko svarbaus, kažkas kirba viduje neišnaudojamas. Taip, supostinu kasdien aktualias hacker news naujienas, padarau kelias nuotraukas, bet kažko trūksta, kažko kas verstųsi jaustis naudingu ir pilnai išnaudojančiu potencialą. Gal minti dviratį, kad pravalyti galvą? Bet koja nevaikiškai skaudi. Muzika kažkiek niveliuoja nuotaiką, dar karšta arbata ir kelios tabletės raketinio kuro. Nueinu dieną iki parduotuvės, bet atrodo viskas išragauta ir nieko nesinori be mčts užsakymų. Kelios nuotraukos:
Pasaulis keistas, tiek jau metų man palankus ir saugantis. Kažkaip reikia atsidėkot, užkurti daugiau resurso dalybos, šauti į mėnulį, vis tiek pataikysiu bent tarp žvaigždžių. Noras to psichodelinio jausmo kai mintys lenktyniauja viena su kita, ir čiupinėja paranoja. Negalima, ir geriau nereikia. Nusipirkau kažkiek vėl IT technikos, diskuose dar vietos daug. Noras būti naudingu – beprasmis.
Gerai kai esi nežinomas ir neįdomus masėm, nėra spaudimo. Noras naudoti narkotikus dar gajus, gerai kad yra kažkiek valios jam atsispirti. Jaučiuosi vienišas, bedugnis internetas nebeteikia džiaugsmo.
Reikia patikėti kad galiu užsiimti kažkuo naudingu, gal pasileisti Ilfą ir Petrovą ir paklausyti apie USA, gal tiesiog prigulti lovon ir pasnausti kaip katinui. Kasdiena darosi pilka ir nesvetinga, norisi artumo, tik su kuo jį pasidalinti nėra. Gal toks ir likimas likti vienišu. Girtos beprotybės ir norisi ir baisu į ją patekti. Gerai kad yra namai ir kompiuteris burzgiantis anonimams. Kasdien tikėti kad tai dar viena diena vedanti prie galutinio supratimo tuštumos, Išsilaisvinimo nebus, bus tik pilkos dienos. Save pralinksminti? Kaip? norisi tikėti, kad yra tikslas, pats gali jį susikurti ir patikėti juo. Kitaip sakant save apgauti, bėgioti po klaviatūra, kaip išprotėjusiam balandžiui, bandant sudėlioti taškus ir kablelius. Suvokimas, tuštuma.
Kaip pasileidi muziką garsiai norisi rankam kapoti į ritmą. Vat naujas atradimas:
Kažkur palikta ramybė, šiandien neatlaikiau, nusipirkau 4 alaus, nežinau ar padės. Kažkiek užsimiršti – taip. Bėgioja musė ant rankos švelniai kutendama, dabar ir tai džiugina. Pasaulis pilnoje beprotybėje, užviręs katilas baimės, nepasitikėjimo, priešiškumo. Gera žiūrėti kaip juda kolonėlių vidurinių dažnių garsiakalbiai. Reikia išplauti grindis ir nušveisti viryklę, reikia tapti siurrealistu, nes nei realistu nei pesimistu nefaina.
Globalūs trūkumai tik įsibėgėja, gpu jau senai normaliom kainom nėra, dabar neliko ir hdd didelių ir ssd, kiek kainos kils net neaišku….Kaip suprantu kalta dar viena valiuta kuri kasama su diskų vietos greičiu – fuck tą debilizmą.
