Liko tik atsipalaidavus kristi į ateitį

Buvo sunku visą savaitę, šią pagaliau atsigavau. Plėšė stogą nevaikiškai – trys tabletės + čefyrinė arbata padarė savo piktą stebuklą. Ant kalno man sakė: keturios+arbata=raketinis kuras. Netikėjau… Kažkada bandžiau neveikė, dabar suveikė. Kalbėjau su vienu bandžiusiu, jis sakė ir šešios jo nekabino. Keistos tabletės…

Dabar lengviau, mažiau bijau, daug paleidau balasto. Tas supratimas, kad esi čia tik savo aukštesnės galios pagalba. Saugo ji ir moko.

Moksluose mokytojo nėra. Pavaduojantis davė užduotį ir sukasi prie kitų, man nekyla rankos nirti taip giliai. Ten iškarto tankus juodas miškas. Suku srautą, jau mažiau. Užtenka ateinančių automatinių laiškų, kad būtų ką skaityt per dienas. Tik dabar suprantu kaip viskas fucked ir kaip daug tai suteikia galimybių for profit. Trečias žingsnis profit. Pelnas.

Dar kartą rašau tiems kurie turi panašią ligą į mano. Jaučiat pakilimą, pradedat mažiau miegot, jaučiatės lyg patekę į kitą realybės (aš bent patenku pas Rusus tikriausiai į https://en.wikipedia.org/wiki/Transnistria ) tas tekantis per suvokimą siaubas ir prakaituoti nuo adrenalino delnai. Nesėdėkit prie kompo (aš savo pirmą vakarą užlaužiau, kad anei pipt įjungtas nebesakė), nežiūrėkit TV, nes gali būt jis prabils asmeniškai jums, neskaitykit knygų – irgi yra pavojus įasmeninti jas. Kreipkitės į gydytoją psichiatrą, jis patars ar reikia didint vaistų dozę, gal įves naują, ar suleis ukolą. Mane yra išgelbėję ir klonazepamo tabletė paduota draugų laiko, pamačius kad aš išeinu ten kitur. Svarbiausia nepapult į pilną beprotybę ir išsivaduoti iš ribinės būsenos. Padeda vaikščioti ramiais takais, eiti į mišką, jausti palaikymą iš gamtos, man padeda ir kelionė pas palaikančius ir suprantančius draugus, man padeda ir šeima, nors šį kartą nebuvo nei drąsos nei noro išlementi kad man tikrai blogai.

Visas tas sunkumas praeis ir sugrįš ta kieta ir galva nepramušama realybė, aš jau net nežinau ar jinai turi bent kiek sąsajų su realia kitų. Galiu pas draugą pastebėti wc muiliuką kurio man atrodo nebuvo, jis sako kabo visada nuo remonto, kelis metus jau. Ir tokios detalės išlenda nuolat, net atrodo kad seniau sustojimas buvo ne švento Petro ir Povilo, o tiesiog Petro ir Povilo.

Svarbu nepadaryti kvailų sprendimų – aš visai be reikalo nusipirkau naują vaizdo kortą, išsimokėtinai. Gerai kad gali prekę be pasiaiškinimų gražinti per 14 dienų, tą ir padariau. Per pigiai pardaviau jau besigliučinantį savo seną psu, bet tuojau pat nusipirkau už tiek pat (€5) dėvėtą šiek tiek įbrėžtą monitorių.

Vakar buvau baisiai piktas, visiškai be reikalo, smulkmena šeimos taisyklėse visiškai sunervino, be reikalo susakiau mm dalykų kurių neverta sakyt. Pyktis praėjo kartu su 0,5mg xanaxo, nors jis pykčio nenuima bet nuramina, nes atrodė kad matai man vienam čia blogai ir nefaina. Kaip suprantu beveik visa po manęs sekanti karta turi problemų su nerimu ir baime. Suplyšinėję saitai, nepasitenkinimas tekantis ir kartais pasibaigiantis liūdniausia baigtimi, kuri palieka dar daugiau nerimo ir baimės likusiems. Neišeikit, nors ir kaip sunku, kovojam su didžiuliais monstrais kartu, nors ir kaip kartu.

Priklausomybė vėl rodė savo nagus, jau buvo kilęs noras nusidaužti su kasiaku, kaip žemės vyriausiam kapitonui. Kiek metų praėjo, kol amerikonai suprato kad marija su tabaku geriau kerta?

 

sulaikė tai, kad gyvenu ne vienas, ir nenoriu žeisti artimųjų. Suprantu tuos kurie ir ant cheminės sėdi bomžaudami Anglijoje ar kur kitur, išmuštų kapitaliai pagrindą iš po kojų ir ne cheminė, vėl tas paranojos kaifas. Aš nuo marichuanos kaifuoju ne atsipalaiduodamas, o įsitempdamas ir nugalėdamas tuos siaubus kuriuos nupaišo mano jau senai nesveika galva. Prisiminkit – svarbiausia ši diena, tik ją reikia ištempti nevartojus. Vartojančių draugų atsisakyti tikriausiai nepavyks, nors kontaktas jau smarkiai apmažintas ir dažnai pabėgama nejaučiant, kad esi laukiamas ir bent kažkiek reikalingas (bet tas noras būt reikalingu irgi liguistas).

Svarbu kad dabar geriau, ir jaučiuosi stipresnis atsisakęs pagundos, gaila anonimai žolininkai kol kas tik Kalifornijoje. Kaip liūdna suvokti kiek šitas augalas man padarė žalos. Valia sunaikinta beveik galutinai, negaliu prisiversti būti naudingu visuomenės nariu, visuomenės kuri nustato kad yra sveika, o sergu aš. Bent dalinimosi programos kompiuteryje veikia beveik pilnu pajėgumu.

Liko tik laukti šventinių atostogų, sniego, šalčio ir galų gale pavasario. Sode vėl stebėt vandens bokštą. Laukti pakvietimo nirti į naktį, gal pagaliau su realiais planais kaip uždirbti skaičių ekrane ir rūsį atidaryti mažą serverinę. Noras pasidalinti muzika kuo toliau tuo labiau beprasmis, kai platformos siūlo jos galybes už mažą mokestį, bet reikia prisiminti tikrai ne visą.

 

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon