Nebijoti

Aš kartais paniškai bijau. Bijau kad viskas turi tikslą. Bijau, kad darau kažką blogai, kad reikia atlikti kažkokius svarbius veiksmus ir pasaulis pasikeis, lyg atlikti kažkokią magišką gestikuliaciją ore ir viskas nušvis permatomu aiškumu. Žinoma taip nebus, nebent gestikuliacija bus labai ilga ir susijusi su darbu. Pakelk nunešk padėk nuvežk ištrauk pajunk  palauk išjunk supakuok išvežk iškrauk padėk į vietą. Toks mano darbas.

Kaip man nustoti bijoti kiekvieną dieną. Kad kažkas blogo atsitiks, kažkas nesigaus, kažkas suluš, kažko pritruks, arba diena praeis veltui ir jinai gal jau paskutinė. Vis sau sakau to nedarysiu, to neimsiu ir nesigauna. Man nesigauna valdyti savo gyvenimą. Man 28 ir aš nepasiekiau praktiškai nieko, nebent haliucinacijas ir sapnus laikyti kažkokia kūryba. Aš pats noriu tiktai užsidaryti ir žinoti kad metus manęs niekas nejudins, bet vėl – vienas neišbūčiau (tikriausiai). Man keista būti manimi, kartais atrodo kad kažkokia aukštesnė būtybė žaidžia su manim ir mano aplinka, lyg kažkoks dievo pirštas ir aš nuolat bijau kad jis pasidarys piktas ir pagiežingas man ir man vistiek reikės juo tikėti ir dar be to, juo džiaugtis. Nes realiai aš gyvenu, nuostabų gyvenimą. Kiek reikia žmogui pakeisti aplinką, kad jis nuspręstų nebebūti. Tikriausiai taip aplinkos pakeisti beveik negalima, bet tam siaubo filmai. Aš kartais savo akimis filmuoju juos…

Ši diena graži. Pavasaris gražu. Aš kartais sau jau nebegražus. Reikia kažką keisti, bet kaip tiek ingridientų… Gal negeriant vaistų jausčiausi geriau, gal rašant. Rašymas man padeda išdėlioti viską į kažkokią tvarką, kažkokią sistemą. Nors aiškiai žinau, kad ta sistema beprasmė. Dėlioti gabaliukus į vietą, kaip mozaiką, tik kai kurie gabaliukai labiau nučiupinėti ir mažiau aštrūs, todėl nori naujų, aštresnių, kaip gauni aštriai darosi baisu kad mėgsti aštrumą ir tada bijai smulkmenų. Vakar mane užbūrė telikas, VH1 geras kanalas. Ar tiems kas žiūri ir šneka su manimi aš esu geras kanalas? Beveik nežinau anekdotų, bet juoktis moku ir humorą suprantu. Noriu būti kažkieno, nes pačiam savo vadeles laikyti nesigauna. Nuo balandžio mėnesio tikriausiai vėl gausiu invalidumą. Perbrauktas raudonu tušinuku.

Kodėl aš matau kažkiek kitaip nei kiti, kodėl šitas pasaulis pilnas parazitų ir parazitavimo sistema (kapitalizmas) yra pagrindinė. Aš norėčiau į kitokį pasaulį, kaip į jį patenku, esamas mane priima į psichiatrinę ligoninę. Noriu būti stiprus ir niekada ten nepatekti. Aš noriu būti labiau reikalingas, bet tikriausiai visi to nori. Noriu jaustis svarbus spausdamas like, noriu papasakoti savo istoriją, bet tikriausiai reikia skaityti kitų, seniai buvusių ir tikėtis kad jie panašūs į mane. Kvapas praskrodžia erdvę ir primena kažką. Tyliai lentynose laukia knygos, lauke gieda paukštis, laikas eina kaip visada, tik tak. Laiko dar daugk.

Norėčiau internete padaryti išpažintį, bet vis dar bijau. Bijau akių kurios skaito. Nelieka nieko svarbaus tik tūkstančiai signalų iš realybės, gal nori to, gal nori kito, gal nori būti svarbus, gal nori būti turtingas, viskas pasiekiama kužda sienos kurių pats nepastatytum. Reikalingas nei vienas, visa minia išbadėjusi laukia atsilaisvinančios vietos. Vietos kuri skirta teisti ir rinktis. Pakeltas ant pjedestalo angelas rodė į tolį, kad nepamirštum jog ir tu savo vietą užleisi. Kokia  trumpa ši akimirka, kai supranti kad nuolat esi per plauką nuo nebūties, ar vairuojant mašiną, ar kišant elektros rozetėn kištuką.

Aš bijau kad pasaulį vis dar valdo šėtonas ir vakar muzikos klausiau 66,6 garsumu. Aš dar tikiu kad pamatysiu kažkokį didelį kitimą, sprogimą vidun. Kiekviena kartą kai suskamba telefonas kažkas susisiekia su kažkuo, uždarytas kiaute su jungtimi su visu pasauliu, tik žinai, prezidentei iškarto nepaskambinsi nepasakysi: labas aš noriu turėti teises būti pats savimi, noriu kitaip matyti baltą spalvą, noriu žinot kodėl pėsčiųjų šviesoforai kai kur trijų spalvų. Mes gyvenam perteklio pasaulyje ir jame rasti kažką šilto yra sunku, visi turi galimybę rinktis, rinktis iš didesnių ar mažesnių lentynų. Man keista kaip reikia rinktis žmones. Man keista kaip reikia surinkti žmones į vieną vietą, kad parodyti ką padėjai padaryti. Papasakoti apie garso ir apšvietimo sistemą, paminėti kelis aparatūros parametrus. Pridurti žodį PRO. Profesionali aparatūra.

Profesionalus žmogus – jam reikia nulenkti galvą. Kiekvienas iš mūsų kažkiek profesionalus.

Kai diena eis į pabaigą, staiga viskas sustings pavasario saulės spinduliuose. Kažkas fotografuos, kažkas pūs džointą, kažkas eis pasivaiksčioti, kažkas tyliai verks. Visoje šitoje kakafonijoje išryškės vienas garsas, tylus Pypt. Žmonės ne iškarto atkreips dėmesį, bet pypsės dangus. Jis duos signalą, kad laukia visų kas nori pažaisti žaidimus už figūrų lentos ribų. Trumpam supypsėjęs vėl nutils, ir įsivyraus ramybė. Katė užšoks ant mano kelių, norėdama parodyti kad ir ji yra svarbi. Balandžiai tyliai medituos naujus įstatymus kurių privalės laikytis žmogus, o vanduo džiaugsis kad juo užgeriama degtinė, vėjas lauks naujų burių ir viskas lėtai suksis į juostą kurios galai sujungti apverstai. Būsimas mamas aplankys būsimų tėčių žvilgsniai, viskas bus surinka į juodą raudonais taškiukais dėžutę su žaliu užraktu. Dėžutė irgi lauks savo valandos.

Vakar vakare buvau ne šioje planetoje, tik dabar grįžtu įkvėpti šviežio oro ir kartais skaniai kvepiančių automobilio išmetamų kvapų. Tavo nuotrauka internete vėl man primena tai ką reikia pamiršti. Laikas pamiršti 4.23pm.

Viskas plūduriuoja ore, tik taškas žemės centre mus traukia, kartais mane taip traukia kitas žmogus. Norėčiau padėkoti tiems kas nenusisuka nuo manęs. Norėčiau padėkoti mamai ir tėčiui, ir daugeliui kitų. Kiekvieną vakarą dėkoju kad praėjo dar viena diena šitos įtraukiančios beprotybės kurioje aš kartais užgroju pagrindiniu smuiku (kaip ir tu). Palikdamas viską žaidime, gali susikurti savo mažą pasaulį kuriame trūksta tik kavos su pienu, o visa kitą yra. Niekas negali būti tikras, besisukinėdamas savo kėdėje.

Šiandien nuspręsk ir džiaukis savo sprendimu: būti kartu…

Aš pusę karalystės atiduočiau už ačiū ir porą cigarečių.