Kažkur pabėgt į nejaustus maršrutus, vis skaitant, kaip išprotėjusiam balandžiui, srautą ir ieškant aukso ir deimantų kurie, kuo toliau, tuo retesni. Norisi nieko nebevertinti, ramiai plaukti į naktį su žolelių arbata. Kažkur toli likęs sėkmės receptas, mano ip adresas atakuojamas norėtojų nemokamo sūrio, o sūris tikrai nemokamas. Maršrutizatorius kapoja jau virš 50% cpu apkrovos. Populiarus sūris…
Bet viso šito neriboto dalinimosi dienos baigiasi, gniaužiasi pikta ranka ant interneto laisvės. Manipuliuotos, nutaikytos reklamos pagalba išrinktas USA prezidentas ir to raibuliai žybsi iki šiol. Bet jokiu būdų nereikia užsikrauti politika, geriausias ką galit padaryti tai atsisakyti korporacijų paslaugų. Jos kuria specialiai kuo narkotiškesnes paslaugas. Atsisakiau Facebooko, man lengviau, nereikia jaustis įsipareigotam sukti šlamšto srautą, kad pamatyt kažką bent truputį gero, ar kokias naujienas iš draugų, kurios dažnai priverčia jaustis pavydžiu. Instagramas irgi ne kuo geresnis, tik nuotraukos ir jei dedi tagus – botų pingai. Žinoma kiekviename yra puikių bendruomenių ir to awww content’o.
Surastas https://mastodon.social/ tenkina galimybe matyti minimaliai filtruotą interneto srautą, su daug jaunų žmonių ir tos nesuprantamos krypties ieškojimo ir dalinimosi rastais ar sukurtais turtais greitam vartojimui.
Gyvenimo žaisti nemoki, ar ateis tas laikas kai to ryšio pagaliau užteks, kančia jame klaidos, pabėgančios tolyn per pavasarinius laukus link vasaros norit įtraukti giliau lietaus kvapą ir patikėti, kad dar ne viskas prarasta. Bilietas į lauką lengvai prieinamas, bet narkotinis prietaisas laiko viduje, jo narkotikas galimybė-tinklas. Kažkur paliktas noras būt sėkmingu.
Svajonė užimti visus kompiuterio diskų pajungimus įvykdyta jau senai. Keturi išoriniai diskai, šeši vidiniai, visi kniabinami anonimų ir pasitenkinimo vistiek nėra. Jo tikriausiai ir nebus – ne aptarnavime pasitenkinimas. Kad ir šautų sėkmė, kad ir per šį puslapį jis to neatlaikytų, shared hostingas ir tik terabaitas upload’o.
Jau labai aiškiai suprantu, kad nei kiek nebenoriu savo kelių minučių šlovės. Svajonė tik būti kuo ramesniam, be to nuolatinio nerimo bėgti nuzulintais maršrutais ir sekti tiksinčią bombą iki užsitęsusios mano pabaigos.
Pripratimai: kas saldu, ką gali įtraukti į plaučius, srautas aukštyn ir milžiniški kiekiai arbatos, nepasotinamas apetitas. Bet reikia išlikti kuo ilgiau ir dėlioti negrabų tekstą kuris nusės į AI renkamus fondus iš šios senos kalbos.
Palikti bent dienai nerimą šalia ir čiupti daryt, bet taip baisu pakelti rankas kai, iš tiesų, visur jų trūksta. Projektų miradai laukia naujų sielų norinčių pažaisti šitą sužaidymintą realybę. Nelieka noro kovot kai esi vienas iš milijardų, bet daryt, kas atrodo teisinga kaunantis su Babilonu ir piramidėm. Kaip su vėjo malūnais, tiek laiko, o niekas nepasikeitė, tik naujos naujumo formos. Naujos formos būt ir daugiau šnekėti apie tai kas skaudu ir kas verčia neiti gultis, o nert į naktį tikint ta mizerna galimybe pagaliau surasti vaizdą kuris laužtų sistemą. Keli tokie su glitchais voliojasi kompiuterį.
Technika reaguoja: nežinau ar aš, ar telefonas užmiršo paterną atrakinimo kai buvau tikrai prie slenksčio beprotybės (geriausiai ją gydo miegas, bet ir tai ne visada). Pirštų jau neskaitė, pradėjo reikalaut patterno, bet ir jis jam netiko, nors buvo paprastas trikampis ji. Ir taip, vaikštant riba labai keistų dalykų atsitinka, gal tiesiog jautriau reaguoji ir persitempusios smegenys paišo bereikalingas jungtis.
Belieka pasitikėt vaistais smegenų dažnio mažinimui, ir jie padeda, kiek kenkia irgi geras klausimas. Dar reikia suprasti, kad ir aplinkiniai kenčia nuo tavo išėjimo kad ir kažkiek kitur. Realybė sutartinis dalykas, linija plona ir mėlyna tarp to kas galima, ir kas už ribos. Geriau jos netikrinti.
Tas noras kai sunku užkalbinti praeivį irgi keistas, tada atrodo visas pasaulis arba draugas, arba tai labai greitai gali pavirsti priešu. Lyg adata važiuotų smegenų vingiais ir bandytų parodyti visokius variantus.
Oi kaip aš kai kurių bijau. Nedaug esu turėjęs fleshbackų ilgų ir luošinančių, netikėtų, bet tai kaip krytis iš lektuvo be parašiuto. Bet po kažkiek laiko stabili žemė, ir stovi, nesužeistas, bet apgadintom smegenim. Stiprus pojūtis, ir kas baisiausia kad esant ribinėje būsenoje grįžta jų daug, atrodo visos galvotos piktos ir žeidžiančios mintys plaukia greitu traukiniu pro suvokimo prožektorių.
Bet kasdiena dovanoja dovaną, nors kartais atrodo kad kitos jau nebus, vis kažkokie magiški triukai atgaivina naujam žygiui per dieną vaikantis trumpalaikių malonumų už juos atiduodant long time gain.
Išsiveržti? Kur? Pripratimas ir nenoras atiduoti nei kiek savo malonumui skirto laiko. Kažkur dingusi viltis kad dar gali. Liūdesys neima, ima kvailas pavydas (nors pats sau pasirašei šiai kelionei) ir pyktis, kad kažkas kažkur gal netyčia daugiau džiaugiasi nei tu.
Likimas, karma, pokalbiai paviršiumi, triušio urvas gilus, net einant juo tuo pačiu, vis atrodo skirtingas. Tos ryškios spalvos, tie ateiviai daktarai žiūrintys pro pravertas lubas į mane gulintį lovoje ir kažką isteriškai burbant.
Kur link pasuks mano laivas? Gal rašyti knygą 15 būdų patekti į psichiatrinę.
