Liga 1/10 nuotaika 6/10 miegas 10/10 (išties smarkiai per daug miego)
Dantistas kažką pakrapštė mano burnoje, nuėmė atspaudus, paėmė krūvą pinigų, bus užklotai dantim mirusiems (nesugalvojau kur dėti pinigų tai prisiminiau kad kažkada dantistė sakė kad du dantis protezuoti reikia). Nesuprantu aš tos magijos, kaip ir daug ko scenoje ar aplinkui. Dar vėliau eisiu į polikliniką traukti viena papuvusį dantį, protinį. Keista kad dantys taip genda, reiškias kažkas blogai su mūsų mityba. Jei nebūtų dantistų visi būtų dar piktesni, nes nuolat skaudėtų dantis, o amžius aiškiai matytųsi likusiame dantų skaičiuje. Šiaip man atrodo, kad pradėjus nykti technologijai gan greitai nyktų ir žmogus. Šią naktį sapnavau, kad žmogus tai iš žemės gelmių išlindęs keistas parazitas, kurio genetinis kodas modifikuotas ateivių, kad žmogus paverstų žemę gyvenamą jiems. Žmogus atlieka šį darbą visiškai neorganizuotai ir dar tikėdamas kad atlieka jį sau. Gal miestai skirti tam kad tarp daugelio gyventojų daug lengviau įsimaišyti ateiviams (filmai tą jau pasakojo). Man sunku įsivaizduoti tą momentą kai kažkas aukštesnio nei męs nusileidžia ant žemės (ar išnyra iš gelmių). Protu nesuvokiama. Gal jis turi specialius kvepalus kuriuos užuodus laikai jį savo draugu. Gal jis spinduliuoja ekstazės bangas. Gal jo balsas visiems suprantamas (net kurtiems). Toksai tikriausiai ir yra mano tikslas, laukti kol pašauks, kol suprasiu kad jau reikia keltis ir eiti kovoti už kažką. Šiuo metu galiu eiti tik vaidinti šitame keistame teatre. Žvelgiant pro paranojos akinius, Vilnius atrodo nesvetinga vieta. Šalta, žmonės skuba į savo pasaulius, retai kas šypsosi, o jai ir šypsosi tai tikriausiai ne tau. Eteris pilnas keistų laidų iš realybės ir fikcinių. Teatro uždanga pusiau pakelta. Eik dirbk sako visi, tai kad mano darbas keistas, akimis filmuoti filmus ateiviams, galvoje pasakoti keistas realybės matymo versijas, būti tuo kuris dirba darbą kurio dar niekam nereikia. Nors realiai kiekvieno atskirai irgi nereikia, viską galima pakeisti automatika. Taip aš ir gyvenu automatiniame pasaulyje, pabudus prisėdu prie kompo kuris automatiškai man rodo ko man reikia, pro automatines autobuso duris lipu į vidų, autobusas važiuos numatytu maršrutu, telefonas automatiškai suskamba kai kažkas surenka jo numerį, arba automatiškai pasirenka jį iš sąrašo, saulė kyla ir leidžiasi automatiškai, debesų raštus vaiko vėjai, automatiškai viskas brangsta, primindamas apie šios sistemos automatišką galą. Paklausa ir pasiūla automatiškai reguliuoja kainos kreivę. Pardavėja man nusišypso automatiškai. Automatas kalena automatiškai, krenta žemyn gilzės.
Viskas per vieną prizmę.
Kas dar turi nutikti. kad aš įtikėčiau ir šypsočiausi visą likusį laiką, nebežiūrėčiau porno, ir kurčiau nusileidimo aikštelę ateiviams. Betrūksta tik balsų, nors vėl neseniai girdėjau juos šnibždant praeivių lūpomis. Sakė – tikėk, viskas taip kaip ir atrodo tau ligos metu, tu labai svarbus ir tavo žinios reikalingos. (neaprašinėjau šių jutimųsi, labai sunku įžodinti būsenas kai esi toli ir aukštai). Šiandien aš vėl čia ant žemės, ir nežinau ką dar man veikti, todėl rašau. Tau ir sau.
Gyvenu Danguje, tik mano suvokime nori nuolat nupaišyti dar vieną dangų, kada išgersiu ko nors, ar suvalgysiu, ar žaisdamas laimėsiu, ar nusipirksiu. Tada aš atseit pakilsiu dar aukščiau. Ačiū Ne. Man užtenka artimo žmogaus ir kavos su pienu. Nebūtų kavos užtektų šilto vandens, nebūtų šilto, gerčiau ir šaltą. Nebūtų vandens kentėčiau, bet tai jau visiškai nerealu, nebent košmare kuriame męs galim atsidurti kartu. Visko per daugk, aš tikriausiai laimingesnis būčiau tikram narve, bet tokia prabanga mums nesuteikiama, tik męs ją suteikiam EU vištom. Kiek žmonių pasirašytų gyventi narvuose prie ekranų? Jei šeimininkai mylėtų savo fermą. Nuolatinis aplinkos niokojimas, tam kad popieriukai būtų blizgūs. Eiti ratu aplink savo supratimą sunkus dalykas, daugelis daiktų nuo atsiradimo iki išnykimo atlieka visiškai beprasmes funkcijas. Nebent tai pastogės arba maisto gamybos įrankiai. Man baisu pagalvoti apie mūsų maisto atsiradimo kelią, ypač mėsos. Privalai išmokti negalvoti. Tikriausiai pats didžiausias žmogaus proto atributas yra negalvoti apie tai ką ir taip žinai ir negali pakeisti pats vienas tuojau pat. Galvoti apie savo pačių keisčiausių norų pildymą. Kuo esi turtingesnis, tuo tau daugiau keistų norų galima turėti. UžGaida.
Man vis labiau gėda už tūkstančius sekundžių per kurias nieko neveikiau. Gal mano tikslas ir yra nieko neveikti ir tyliai klausytis ką man kuždu aš pats, kai nejauti skausmo tai daug labiau atkreipi dėmesį į net silpniausius kūno signalus. Į ką aš turėčiau atkreipti dėmesį. Į švyturį mano galvoje kuris leidžiasi kontroliuojamas ir skiria gera nuo blogo. Beveik viską galima greitai suskirstyti gera bloga skalėje. Valstybė… sunku įvertinti kompleksišką darinį tokioje skalėje, nors vienintelis dalykas kuriam aš suprantu kad reikia valstybės, tai kelių remontui. Žaidimai… vėl negaliu įvertinti geras blogas skalėje, yra gerų žaidimų yra ir blogų. Blogas žaidimas? Facebook. Socialiniai tinklai. Nebent tu neturi tikrų draugų ir esi uždarytas narve. FB populiarumas rodo, kad žmogus turi iš kažkur atsiradusį norą užsidaryti narve prie ekrano. Gal tai trūkumas bendravimo su žmonėmis, ten lengviau stebėti nepažįstamus. Kokioje specialybėje gauni daugiausia bendrauti su žmonėmis? Kaip specialisto – problemos skalėje: psichologo psichiatro. Kaip lygus su lygiu: pjankės. Nesugalvoju kokia specialybė turėtų būti daugiausia bendraujanti su žmonėmis, gal politikas? Tik jie nesiveržia į internetą bendrauti, vadinasi jie to net nenori, jie eina ne atstovauti, o daryti įtaką palankią sau pačiam. Bet aš tikiu kad viskas bus permatoma, ir tada matysis tie kurie dirba, o ne tie kurie užima pozicijas. Yra pozicijų kur beveik nėra ką veikti, o pinigai byra. Bent man taip atrodo. Pats esu pozicijoje kur beveik nėra ką veikti, o būsena buvimo dievu visai šalia (reikia tik thc). Svarbiausia mokėti keisti būsenas be nesąmonių. Visiems gi būna dienų kada jautiesi lyg laimėjęs milijoną, ar ne?
