Bėga dienos, aš niekaip neįprantu daugiau mokytis programuot, kol kas tik html ir css pakrapštau. Svajonė yra – full stack developer, bet su ja reikia dirbti kasdien. Ryšiai su draugais-pažįstamais trūkinėja, daugelis turi šeimas ir juos pamatau retai. Matau kaip vienas draugas kovoja su alkoholizmu, skaudu žiūrėt kaip artimas žmogus užgeria ir tu visiškai nieko negali padaryt. Aš ir dar vis linksminuos su savo pamėgtais gamtos chemikalais, bet jau matau, kad vėl artėja riba atsisakymo. Alkoholio beveik nevartoju, nebetraukia jis nei kiek (ypač stiprus), o jau keli buteliai alaus man kitą rytą daro sunkų, nors ir vaistų beveik nebevartoju. Savijauta važinėja savo sinusoide, kartais pakyla aukštai ir ačiū Dievams nekrenta labai žemai.
Tikėjimas greitu iššovimu, kaip raketa, perkant loterijos bilietus irgi dingsta. Taip, atrodo kad gali atspėt skaičius, bet tai taip naivu. Pigiausias vilties pirkimas.
Pasiskolinau 16 metų senumo sony fotoaparatą DSC-F717 nupirkau jam naują bateriją, nes sena kelis kadrus atlaikydavo. Ir matau kaip mažai pažengė pirmyn ta technologija, taip megapikselių daugiau, bet užtenka ir tų 5, gi webui dažniausiai nuotraukas darau. Objektyvo kokybė daug geresnė nei mano nikono, tik mažiau zoomo, ir jis daro bracketing – kas reiškia, kad jau pats google sukėlus nuotraukas padarys iš jų hdr.
Dalinimosi turiniu sistema ant pc paleista beveik pilnu pajėgumu, tai man suteikia kažkiek pasitenkinimo, kažkiek jutimo, kad esi naudingas (gal kaip tik žalingas).
Muzikos vis randu ir naujos, ir rusiškos, ir senos negirdėtos. Laukiu kažko, skambučio, laiško, žinutės kuris išmuštų iš kasdienybės (nors beveik tikras esu kad jos nebebus). Tie nutrūkę ryšiai kaip laidai zirzia bėgančio laiko vėjyje. Jau beveik netikiu, kad kada turesių antrą pusę. Gal, kai įsidarbinsiu ir kažkiek resurso atsiras, nors mane dažniausiai pinigai ne išlaisvina, o įkalina. Bet gal geriau būt vienam vienišam, nei dviese. Net buto nuomotis nebenorėčiau. Tikėt tiktai bandau, kad visa šita kelionė baigsis, ir baigsis visam laikui. Nenoriu galvot apie klaidas, nenoriu galvot apie moteris, nenoriu net galvot ir vertint save.
Interneto srautas tapo jau trukdančia priklausomybe, straipsniai, saugumo spragų aprašymai ir pasaulis jau nuslydęs į cyberpunk distopiją. Lieka tik kuo mažiau galvot, plaukt per laiką nevertinant, neįsitempiant, dėkojant ir už visas pamokas.
Facebookas ištrintas, tai sumažino ratuko sukimą ieškant dopamino pliūpsnių. Norisi išsitrinti ir twitter ir instagram ir pagaliau nustot crave’inti dėmesio. Kai nuotaika prastesnė noriu ir telefono numerį pakeisti ir likti vienas. Kas norės tas susiras, nors svarbiausia suprasti kad tu bent kažkiek rūpi tik artimiausiems: mamai, broliui, močiutei. Visi kiti tik pakeleiviai, o tu nemokamas kompanionas, nevertinamas nes gali pasiūlyti tik kompaniją ir pokalbius slystančius link sąmokslo teorijų.
Kas lieka? Lieka tikėjimas idealiu kadru, kad jaunimo nebesuprasiu, kad reikia eiti į mokslus ir beveik visą laiką skirti jiems.
Man bendravimas būtinas, man būtina kad ir ta trumpa kelionė pas žmones kurie mane priima. AI ėdantis nuotraukas ir tekstą, sekimas, metadata. Visas šitas sujudimas prieš pabaigą, didžiulės galimybės užsidirbt.
