Mėnesis be olanzapino, jokių pašalinių požymių nustojus gert nepastebėjau. Miegu vis tiek gerai, užmiegu greit, miegu beveik neprabusdamas, ilgai.
Svoris 105, įdomu ar bent kiek nukris, nes tikrai daug nevalgau, beveik nevartoju cukraus. O olanzapinas žveriškai kelia apetitą.
Noriu kažkur iššauti kaip raketa: kad ir į balkoną sutraukt magišką cigarilę (pigiausią), ji man taip primena kažkokį kitokį komunizmo jausmą, kaip vienintelį paliktą malonumą kartu su alko.
Alko kelis kartus paragavau, bet nelabai ir bepatinka, namie sėdint niekada nesinori, nes yra tikrai geros arbatos (iš kinijos) ir kavos.
Pabėgti nėra kur, nebent plaukt svajone į ateitį su savo idėjom, kasdien stebint tinklą ir matant tik didėjančią prarają tarp manęs ir sėkmės. Nemoku pykt net ant savęs, leidžiuosi paskui malonumą ir dopaminą, seratoniną ir kelias tabletes vis laukiančias kada nusišlifuoti iki galo. Xanaxas yra jėga, kaip ir kitos priemonės praskaidrint, paaštrint dieną.
Vis dar tikiu loterija, tuo žaibu iš giedro dangaus.
Noriu daugiau skaityti, bet kaip narkomanas visiškai pripratau prie internetinio srauto, reikia sukt ratuką ir laukti mažos dozės dopamino. Vis kirba noras galvoje ištrinti šitą blogą, visas soc tinklų paskyras, pakeisti telefono numerį. Kažkur pabėgti nuo neramaus savęs, bijančio net važiuoti troleibusu ir gaudančiu pokalbių nuotrupas ir tuojau pat prisitaikant jas sau. Ir tuo pačiu save raminu, kad niekam aš nerūpiu ir tikiuosi niekada nesulauksiu savo penkių minučių šlovės internete. Su pinigais nemoku elgtis absoliučiai, tuojau pat viską išleidžiu ir sėdžiu be nieko, jei ne šeima būčiau bomžas, internate, arba miręs. Dabar turiu išmokti daugiau daryt. Nuotraukos dar gaunasi, bet kartais visiškai nematau jokio kadro, nors žinau, kad jų slepiasi tikrai daug aplink: 
