Vėl pradėjau trotlinti ir lūžinėti, nuotaikos šokinėja žaibišku greičiu, kas keisčiausia kad prieš tai nevartojau narkotikų, ir kodėl lūžau pasakyti sunku. gal tai gera knygą, gal mėgiamo drbo nebuvimas o gal tiesiog todėl kad mane seniaia kažkas glostė.
Jau vėl norėjau važiuoti į Kauną su savo tanku tik jam padangas žiemines reikėtų uždėti arba su vasarinėm. Gerai kad neišėjau, mama ir močiutė sulaikė. Jos dabar man atrodo tokios paprastos. Katakombose ingno gatvėje mačiau fabric of the world : tai rankomis susikibę velniukai (voratinklis), tokie kaip voratinklis, jie buvo padėję man atnašą (auką) akmeninę bandelę, as jos atsikandau ir dalindamasis su jais bandžiau šnekėtis.
Pirmas kartas: Just’ė – ;'[]?
Pamiršau ką norėjau pasakyti.
Drebu, ganasmarkiai.
