Bandžiau nusnūsti, bet tik sukosi tuštuma ir tamsa aplinkui vis greičiau ir greičiau, mano žvilgsnis vis nukrypdavo kažkur į praeitį, į keistus sutapimus ir visą istorijos keistumą. Mes tik eksperimento dalyviai, ir galim leisti savo laisvą laiką taip kaip norim. Gerai, kad vis dar esu beveik laisvas. Tik 10000 sąskaitoje primena, kad čia aš kažką veikiau. Taip norėčiau skristi tolyn. Mano fantazija man leidžia pakilti aukščiau nei TV kanalo ramus burbuliavimas prieš išjungiant televizorių. Kiek daug galimybių slepiasi sapnuose ir tose akimirkose, kai pasidaro viskas aišku, apie kokį nors fenomeną. Tas trakštelėjimas dešinėje ausyje, lyg priminimas: op, tu pakilai dar vienu beverčiu lygiu į supratimą, kiek viskas priešiška ir beprasmiška. Gerai kad bent miesto bomž pleisuose dažais pripaišyta pimpalų. Cigaretė, kaip trumpesnio gyvenimo keras kuris ramina. Tik šalta, dar ne velniškai, bet jau nemalonu, ir aš taip norėčiau pabėgti atgal į kažkurią vasarą kuri jau buvo. Gali laukti ir laukti savo šanso, tik reikia žinoti, kad teks ir žaisti. Gal tikrai užsidaryti ir giliai pasinerti į interneto dykvietę. Viskas kurta žmonių, tik pats kūrybos procesas gana nuobodus, tai apie jį ir mažiausiai. Aš turiu vieną tikslą. Sulaukti kada pradės kisti sistema ir bus galima prisijungti prie jos griovimo. Aš piktas, aš noriu griauti. Noriu sukurti tokią aplinką kurioje gali išlikti vaiku. Nesugadintu, arba tik pradėjusiu gesti, kai dar viskas labai įdomu. Daugiausia patirties įgaunama darant kažką neįmanoma. Aš norėčiau bendrauti su kitais, kad ir kas jie bebūtų. Diena buvo nebloga, visos dienos kurios buvo, dabar atrodo neblogos. Tik liūdna bėgant telefono kontaktais suprasti, kad jiems nėra ko skambinti, jungiančios gijos jau seniai sutrūkinėjo. Aš taip norėčiau būti tolimiausiųjų reisų vairuotojas, tas kuris išvažiuoja važiuoti iki pat mirties, be atokvėpio. Važiuoti ir fotografuoti gražius dangaus derinius. Tikslas susilieti su aplinka ir prarasti poreikį turėti tikslą, pavirsti mašina kuri štampuoja geras mintis ir svajones kurios lėtai pildosi. Galiu būti arti to. Tik keltis iš ryto reikėtų pamėgti, ir užrašyti kiekvieną perliuką kuris ateina į galvą. Fiksuoti save iki išprotėjimo, kai knisiesi savo ir kitų loguose ieškodamas to žodžio kurio taip ilgai negirdėjai ir kurį girdėti buvo taip gera. Iki vėmimo žiūrėti rusiško popso kanalus, kur tau farširuoja to žodžio įvairias reikšmes ir vis tą pačią istoriją apie tai, kad męs niekada nebebūsime viena, nebent pasitelksim į pagalbą narkotikus. Ir tada pranešėjas sušuks: Eureka, reikia susiprasti, kad tik mus vienus užpuola noras laužyti taisykles. Aš savo galvoje esu ne kartą sulaužęs net ilgai kurtą savo paties vaizdą ir virtęs kažkuo kitu, tik tai trumpam, kol keliauji po kitus energetinius lygmenis. Muzika sukasi ir sukasi mano mintys, apie seną seną stabą, kuris vis prikeliamas kaukti ir šviesti savo veidu mums tiesiai į akis. Net tada galiu vairuoti ir parvežti klientą namo. Kad ir kokios didžiulės traumos atsitiktų mano galvoje. Nebent ta vieta, kai gazo pedalas paliečia dugną ir…
Senas kosmonautas turi savo tikėjimą, savo tikėjimą, kad jį saugo daug didesnis už jį. Sutikę save ir įsivėlę į ginčą su supratimu apie energijos linijas kurios kerta mūsų planetą skersai ir išilgai. Apie vietas kuriose žmogaus mažai ir daugiau to, kas stipresnis nei męs. Tu vis dar tiki, kad męs kylam? Aš tikiu, kad męs stovime vietoje, laukdami komandos pirmyn į susiliejimą. 525 skaičius kuris nusako kažkokią slaptą informaciją (tiek žodžių Jūs perskaitėte iki jo).
Ko aš noriu? Pasiaukoti aukštesniam tikslui. Ką aš gaunu? Didžiules galimybes kurios akina ir kurtina savo neišsemiamumu mumu. Tikslas išlikti ir sulaukti ženklų iš dangaus ir iš gelmių. Kiek daug dar visko bus man parodyta, kad net darosi baugu. Gal geriau tai fiksuoti.
Vis dar čia, vis dar stebiuosi, kiek daug gali tu su kitais.
