Galėčiau rašyti pats sau, niekur neskelbti, bet kai rašai internete, automatiškai užsideda kažkokie stabdžiai. Negali minėti pilnai to ką galvoji. Reklamuoji savo iškastruotas ir keistas mintis. Iškrovos vieta, bet disciplinuota.
Man pikta. Pikta ant savęs paties. Kartais pikta ant kitų. Pikta nes tikslo nėra, ir daugumos pasaulio suvokimas toks ribotas kaip lietuviškos politinės rietenos fb ar g+ ar žinoma delfi. Man rūpi ir tikrai norėtųsi aprašyti visą tą nesąmonę, kuri per ilgus metus apsigyveno mano galvoje. Tą nykimo kelią, kai viskas redukuojasi tik į prisiminimus ir norą vėl katapulta iššauti iš šio pasaulio į kitus. Tai realu, ir taip norisi kam nors tai parodyti, bet kažkaip dar nieko iš savo galvos parodyti tiksliai negali, gali tik malti liežuviu ar barškinti klaviatūra, kad maždaug nurodyti kryptį kurlink tai yra.
Arčiausią tų kitų pasaulių išreiškimą kalba padarė Pelevinas. Paskaityk jei turi laiko. Aš dabar klausau S.N.U.F.F. kas nori skaityti manau irgi gali susirasti torrentus. Net keista kaip jis arti, ir kaip sugeba įkalbinti tai ką aš jaučiu.
Išjungęs jau kelias dienas savo mobilaus garsą, nes atsibodo vis girdėti jį skambant, patikrinti ir nieko, dabar ramiau.
Bitcoinas pakilo nuo 120 dolerių iki 200. Kaip visada galimybė praleista.
2 thoughts on “Reklama”
Norisi išsitrinti iš tarnybų, pasislėpti, pakeisti nuotraukas, vardus, lyg tai kažką reiškia. Viskas jau užfiksuota, bet niekam tu neįdomus, nebent sulakstyti su mašina velnio miltukų (gal kaip tik dievo). Tiek įsitempęs, kad net mašina bijau važiuoti, atrodo tuojau nukris ratai, suluž kažkas ir t.t. Kol kas dar turiu erdvę, bet greitai jinai bus apribota, kaip ir kitus darbo dienų vakarus. Feedas kuo toliau tuo mažiau mane jaudina, nors sukasi ir sukasi, tik spėk žiūrėti, atsitraukimas nuo savęs ir savo problemų. Parazitinė būtis, išnaudojanti, bet ne tai man baisu, man baisu kad pažade kažkokio amžinumo, gali būti tiesos. Suprantu tik tai, kad dabar dar galiu pasišnekėti su įprastais žmonėm, dar kažkoks bendrumas yra, nors aš turiu nuomones apie kai kuriuos dalykus, kurių geriau nesakyti. Jei ne sapnai, šiektiek suteikiantys paaiškinimo mano egzistensijai, būtų baisu. Laikas vėl tapo bereikšmis, atrodo viskas praeitį, o ateitį tik pasikartojimai. Kasdien. Dar atsargiai pasitikiu ženklais kurie man nori pasekti istoriją. Veikiančių kontaktų kiekis minimalus, visi kiti tik kažkokie priminimai, arba iš viso praeiviai. Norėtojai. Žinau kad esu nepatrauklus, greitai 30, net nenoriu švęsti, tik priminimas, kad esi jau tiek daug, o atrasta tiek mažai, nieko nesukurta išskyrus šitus tekstus.
Efektas – praktiškai nulinis. Kasdien nori užsiimti kažkuo kas būtų svarbu, bent sudalyvauti piratavime, bent klausytis vis naujo ir naujo muzikinio paveikslo, priversti cpu ir gpu dirbti kažkokį darbą už galimybę gauti to kas gal kils vertėje. O aš vis dar čia. Reiktų viską peržiūrėti, sudėti reikšminius žodžius. Būti geram debiliškas reikalas, visada laikyti save už pavadžio, vis filtruoti plaukiantį informacijos srautą. Jokiu būdu neišsiduoti, kad esi tik tam, kad stebėtum, ir tiki, kad nereikia užrašyti minčių, jos vistiek kažkur fiksuojamos. Paskaitymas kad yra f20,0 tik išgąsdina, kad tu atseit kaip kiti, ir yra kažkokie aiškūs simptomai, kai juos perskaitai, jie ir atsiranda. Nemėgstu filmų ir serialų, iš jų toks mažas kiekis gerų. Vakar teko šiek tiek pažiūrėti walking dead. Visiška nesąmonė ir bereikšmė fuflo. Kaip ir TV žinios, bet nuo to nepabėgsi nepasislėpsi, jos atsispindės feede, jos bus small talke su draugais. Reikės linksėti galva.
Kasdien negaliu patikėti, kad man skirta dar viena diena. Kasdien negaliu patikėti, kad aš dar čia, ir dar kažkaip skiriu sapnus realybę ir mintis (interpretaciją).
Nekenčiu: jėzaus istorijos, ir meilės. Tai man paliko didžiausius randus. Bet kaip pagalvoji, kad tai tik tikėjimo reikalas. Bet love tai liga. Love is evil.
Ramiai sau.
youtube įvesk: Idiotas Vladimir Bortko
10 serijų, apie valandą viena, pastatytas pagal Dostojevskio tuo pačiu pavadinimu romaną, gal užsikabinsi;]