Ruduo ir aš

Kai vis daugiau tamsos ir gatvių šviesos dega vis ilgiau, aš taip noriu pūgos.

Kai noriu pūgos, prisimenu tave. Noriu likti vienas ir beveik be jokių prisiminimų. Prisiminimai ir nostalgija užknisa. Norėčiau kiekvieną dieną pabusti, praplėšti voką, kur tos dienos tikslas ir imti jį daryti. Gyvūnai jaučia savo tikslą, aš savojo ne. Stebėti ekraną kol pamatysi tos dienos gralį, ar tai bus vaizdas ar tekstas nežinai. Jis kažkur slepiasi už linkų ir teksto eilučių ir visas pasaulis bando jį pagaminti. Visas pasaulis sukasi, kad pagamintų naują stabą, nes senuosius kaikurie pamiršo. Net baisu pagalvoti kaip męs gerai gyvenam, pertekę. Televizorius transliuoja vaizdus, atrinktus, tokius kurie mums tinka, tautos nerimsta gindamos savo pranašus ir Dievus. Aš ramus, vakar neišgėriau vaistų, tai kėliausi kelis kartus per naktį, bet miegojau. Vis dar jaučiuosi mažas parazitas tupintis ant laido ir nežinantis ką daryti. Turiu greitą ryšį, tik nėra kur jo išnaudoti. Tikiuosi kad pasaulis nedings šiais metais, kaip kai kurie tiki, kad vyks kardinalūs pasikeitimai. Aš tikiu, kad sulauksiu naujo ciklo. Kad jis taip arti, man patikėti sunkiau. O taip gera gyventi tikint, arba negalvojant. Sunku patikėti, kad jau yra sukurti amžinieji varikliai, kad ateiviai nuolat lanko mus. Bet tikriausiai taip ir yra. Pats per paskutinį skrydį jutau kažkokios aukštesnės galios prisilietimą. Gal ateiviai, gal aukštesnioji galia (gal tai tas pats)… Tikiu, kad męs esame ne vieni protingi čia, ir jau seniai seniai čia lankosi atstovai tolimų planetų. Žinoma tuo tikėti yra keista, pas mus nemėgstami kurie tiki kažkuo keistu.

Reikia tikėti alkoholio ir narkotikų galia, tada dar esi priimtinas. Aš taip noriu būti reikalingas, kažkokiam didesniam tikslui…Didesnis tikslas yra tiesiog išlikti blaiviu žmogumi išprotėjusioje visuomenėje. Dabar norėčiau išprotėti, tada bent yra ką veikti, viskas atrodo svarbu. Kai negeri alkoholio, ir nepūti žolės prarandi beveik 100 procentų laiko leidimo būdų su pažįstamais kurie tai daro. Reiktų susirasti naujų pažįstamų, bet nors ir kiek męs esame dabar labiau sujungti į tinklą, tai nėra lengva. Žinoma gali eiti klausyti poezijos, bet manęs tai netraukia. Pradedu jaustis vienišas visoje šitoje minioje. Net negaliu pasakyti, kad man čia patinka, nors skųstis tikrai neturiu kuo, gal tik tikrų draugų trūkumu, bet jau taip yra, kai esi kažkiek kitoks nei visi ir kai negali sau leisti to kas įprasta kaip laisvalaikio praleidimo būdai, tada tampi kažkiek vienas. Kažkada šio log’o tikslu laikiau susirasti kažkiek naujų žmonių, bet dabar suprantu, kad tai beprasmiška. Sėdžiu vienas. Ir net savaitgalį nesu kažkam reikalingas kompanionas. Nors gal gerai ir taip, gal mano toksai kelias. Nematau savęs po kelių metų. Nematau. Piramidinėms struktūroms nebuvau reikalingas. Nesu reikalingas ir pats „kaip sau“. Jaučiuosi tik be reikalo užimantis vietą. Kaip visada mano tekstas perpintas depresija, bet kaip jaustis kitaip, kai neturi kur nueiti ir su kuo nors pašnekėti apie tai kas tau svarbu, arba tiesiog kartu pažiūrėti į ekraną. Bet vis dar tikiu, kad išliekant švariu aš darau teisingą dalyką ir tikiu kad sulauksiu savo valandos.

Vakar TV žiūrėjau lyg būčiau užkerėtas, viskas staiga įgavo kitokią prasmę, gilią, viską persmelkenčią. Kiekvienas tenisininko judesys buvo svarbus ir aš buvau jo avataras realybėje. Man patinka tokios patirtys, man patinka tas jauduliukas kurį jauti tada.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.