Sapnų riba

https://music.youtube.com/watch?v=A2zKARkpDW4

Ruduo ankstyvas, aš mieguistas 😴. Dienos neramios, tekančios purslais. Kasdien norisi daugiau jausti, kažką papasakoti, kažką išklausyt. Nueinu pas draugus, bet nesijaučiu ten savo vietoje, kažkiek pabūnu ir bėgu. Kur bėgu pats nežinau. Atrodo viskas vietoje, viską turiu, bet vis tiek neramus būnu nuo ryto, kažko noriu, pats nesuprantu iki galo ko. Gal galutinio suvokimo, kad plano nėra, negali ir būti. Internete kapoju kaip balandis po puslapius ir automatinius laiškus ✉ , atrodo galiu ten surasti dar gabaliuką jaunystės ir atsipalaidavimo. Deja, kur link slinkti keistais laikais nežinau 🤷‍♂️ viskas taip sumalta, kad net keista, jog dar yra kažkoks bendras naratyvas, istorija. Negali žiūrėti žinių, nes tas esamumo beprotiškumas kelia beveik fizišką nepatogumą. Nuslysti į istorijas 📖, nebandyt kontroliuot, nebandyt suprasti.

Ką aš galiu veikti? Kad jaustis reikalingesniu pačiam sau… vėl reiktų kasdien paserviruoti kadrą aplinkos kad ir sau, apdirbti, išprievartauti vizualiai ir ramiai padėti į archyvą. Galiu daugiau žaisti, galiu daugiau skaityti, klausyti 👂 rinktis kitokio suvokimo taškus, senais, pasitvirtinusiais metodais . Nustoti vaikytis šešėlius, tiesiog džiaugtis kelione.

Aplinka tvirta, gyvenimas stovi vietoje. Kasdien noras dar labiau prabusti, atrodo užšalęs suvokimas, ties kažkokiais praeities įvykiais. Praleidžiamas laikas veltui. Tikslas būti ir gerti į save jausmus, aplinkos smulkių detalių mozaiką.

Norisi vilnyti su muzika gilyn į naktį 🌃 paliekant nerimą už borto. Padėliojau kortas, niekaip dar neišmokęs pralošti ir džiaugtis pačiu žaidimu. Skambino draugas prašė paskolinti pinigų 💵 bet ir pats išsileidęs, nors pirkti be maisto ir rūkalų nesugalvoju ką, kartais alaus 🍻. Kol yra noras prisidaužti, tol ne viskas tvarkoje, tol neišmokęs savęs džiuginti smulkiais dienų malonumais ir savo paties veiklomis. Kažkada sulūšiu, tik noriu pratempti ilgiau iki teisių atgavimo, liko kokie trys mėnesiai. Ruduo duoda jausti apie save 🕺, neramus laukimas tamsesnio metų laiko ir šaltumo ir karantino.

Kodėl reikia sau įteiginėti kažką veikti, dėmesys visiškai bėgiojantis ir nesikoncentruojantis. Palikti seną save, išsinerti iš odos nepatogumo ir lūkesčių. Tiesiog būti žavintis dienomis ir visu pasaulio ansambliu kuris tik ir nori tave prigauti ir pasodinti ant ko nors kitiems naudingo. Užsisakiau dar vieną foto programą kuri išeis žiemą, muzikos beveik nebeperku, ir taip ne viskas kas pirkta perklausyta. Namie ramu, mčt vis vaizduoja mirinėjančią, nemalonu, bet gerai kad dar bent kažkiek vaiskaus proto, pati jau kartais neprisimeną ko prašė ir ar prašė. Reikia tikėti keistais ženklais aplinkui, nusileidimu iš būsenos sunku ir įtempta, į būseną lengva ir pakilu. Žinau ką darau blogai, žinau kad galiu dar turėti šansą pasikeist. Gal kažkaip užkrauti dieną veiklomis, kad mažiau nerimaut ir galvoti apie nesuvokiamą ir nepaišyti galvoje scenarijų, palikti viską savistovai, savieigai.

Greitai 🔜 ir gimtadienis 🎂nelaukiu jo, tikriausiai nešvesiu, kai FB nenurodytas jis, tai nesulauksiu ir daug sveikinimų tuo labiau dovanų. Pačios dienos kaip dovanos, sunkiasi iš ateities 🔮, niekas nesustabdys naujumo. Progresas viską numes į šiukšlyną. Dabar vaizdo korta 800€ po kokių penkių metų gal tik pora šimtų, arba kaip tik kitimas nepatenkina visų ir civilizacija ima lėtai byrėti. Dabar yra šansas dar atsiimti ateitį iš turtingų dėdžių į savo rankas 🤚. Sustoti negalima, reikia kovoti. Už nepriklausomą internetą, už kokybiškesnę ateitį, už tampresnę bendruomenę, už silpnesnius. Kaip bebūtų keista, kova vyksta atsijungiant nuo vartojimo, soc srautų sekimo populiariausiose platformose atsisakymo, bėgimo paskui madą beprasmiškumo suvokimo. Reikia tapti gražiu sau iš vidaus, tada ir pasaulis dovanos savo dovanas 📦. Niekada netikėjau, kad turėsiu tiek daug, dabar nevertinu to. Pamirštu vakarais padėkoti už gausybę galimybių. Eina iš proto kas kaip gali, serganti pati sistema, kasdien pasaulį kratydama naujais fintais. Ar tai šildymo kainos kilimas 60%, ar krypto valiutų svyravimai, ar nesibaigianti pandemija, elektronikos čipų trūkumas, karai, badas, klimato kerštai. Viskas dar ir dar kartą rodo 👉 galutinis taškas čia ir dabar, magiškai traukiamas ateities kaip noragas ir verčiantis realybės tvirtumą vis kitokiais jos dirvos sluoksniais, kad nustebinti stebėtoją ir parodyt jam – vat kiek šansų kiekvieną akimirką tapti laimingu. Norėti reikia kuo mažiau, nes besiklausanti norų realybė juos įvykdys, tik savaip, su pilnu paketu.

Kada pagaliau bus lėčiau, giliau, tiksliau, kada pagaliau bus priemonės nuo psichikos ligų. Man kaip kenčiančiam nuo jų, apkrautam magiškom piliulėm 💊 farmacijos biznio norisi galimybės būti ramiai, nebijant patekti į vasaros gatvės gniaužtus. Likučiai sveiko proto pasakoja, kad noriu per daug, ir taip jau nugyvenau už kelis ir turiu visą laisvą laiką, kasmėnesinę piniginę injekciją, kažkiek santaupų, priemonių užsidirbti daugiau, jei tik tam skirta bus mano laiko. Aš galiu būti vartotinas, laukiantis, atsarginis, pakaitinis. Gera kai kažkas paprašo pagalbos, tik kažkodėl nenoriu kartais niekur judėti iš patogios komfortiškumo pozicijos. Komfortiškai neramu – gali nerimauti šiltuose namuose, su pilnu šaldytuvu, šniūru į internetą, resursu pinigų. Niekas negelbėja nuo suvokimo, kaip greitai viskas gali pasikeisti, kelios klaidos ir tu vėl 🚩magiškame kitame matmenyje, bėga adrenalinas, tu nežinai ką daryti, kad parsirasti atgal į priimtiną tau pasaulį. Stebuklingas ukolas, kelios savaitės, vėl realybėje, tik smulkios detalės keičiasi.

Nemigos terapija, muzika 🎶 teikianti savo nušlifuotą malonumą, dar kartą suprasta, kad turiu viską gerai leisti laiką, jei atsijungti nuo mėtymosi internete, jau nieko labai gero ten ir nebelieka, viskas bent kiek vartotina ir taip prasimuš iki tavo sąmonės. Prisiminti – kultūra nėra tavo draugas. Pasislėpti nuo madingų serialų ir filmų. Vaizdai nešantys savyje minimalią žinią kovoja bekraštėje erdvėje vienas su kitu. Nušlifuota AI tau pateikiama peno akim kokybė ir grūdėtumas. Reikia tiesiog nustoti būti praeityje ar ateityje, įsimylėti esamą momentą su arbata 🍵 ir natomis naujomis ar senomis. Atleisti sau, būti tvirtam prieš kasdieninius smulkius nepatogumus. Reikia tikėti:

„You can’t connect the dots looking forward; you can only connect them looking backward. So you have to trust that the dots will somehow connect in your future. You have to trust in something – your gut, destiny, life, karma, whatever.“ ~ Steve Jobs

o kad taškai susijungia žinau, baisiausia kai jie susijungia klaidingai. 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.