Saulė tyliai šviečia į langus, muzika pasakoja savo nuotaiką, ekranas glitčina bet man nebaisu, aš tik noriu ramybės, ją ir turiu. Turiu viską pasaulyje, kartais taip jautiesi, internetas neatsako į mano užklausas draugams. Labas ką veiki, gal susitinkam, perpaišysim pasaulį kitomis spalvomis. Judantys paveiksliukai kaip sapne, nuo radiatoriaus kyla karštis. Pradedu tikėti, kad vis dėlto aš esu prie pagrindinio pūlto ir spaudau jo mygtukus, sofitas aukštyn, sofitas žemyn, pasikabinsime šviesų teatre kuriame trūksta supratimo, režisierius sako: norėčiau kad publika apsivemtų stebėdama save. Aš beveik žinau, čia aš ne pirmą kartą tik nežinau ką su ta informacija daryt. Aš stebiu tylą kuri moduliuota man. Aš taip norėčiau būti kažkuo kitu, bet man suteikta šita forma ir neaprėpiamos žaidimo galimybės. Kai turi gerą fotoaparatą visos nuotraukos gražios, kai suvoki savo tikslą viskas liejasi laisvai. Kartą aš mačiau juos, tuos aukštesnius kurie nori kad aš mažiau juokčiausi ir priimčiau žaidimą rimtai, rimtai kiločiau dėžes, rimtai kabinčiau lempas, rimtai jungčiau laidus, rimtai žiūrėčiau į alaus kainas ir tai kad esu kažkur arti prie nieko, prie visiško išnykimo, tai ne paskutinė stotelė, troleibusas dar važiuos į parką. Tvarka nusistovėjusi, bet nuolat vibruojanti, kaip mano akių obuoliai. Dievas vis dar per geras, aš taip bijau kad viskas pasikeis, bet kaip ir kiti trokštu pasirinkimo. Pasirink vadovaujantis kaina, pasirink vadovaujantis kokybe, pasirink vadovaudamasis akių spalva ir reakciją į tave, kai tyliai eina laikas laukdamas kad tu suprastum, žaisti sunku kai esi lentos kampe, mokykloje niekada nestovėjau ten, tenka dabar, laukiu savo laimingo, nors kiekviena diena yra manęs verta, ačiū, man vis dar neužtenka. Mane verčia aplinkybės, aš pats gi jas pamatau, svarbiausia šitam pasaulyje adekvačiai reaguoti, nes jai reaguoji per daug giliai tau kažkas blogai. Klaviatūra kieta, mano šokis ja bus ištrintas anksčiau ar vėliau. Pats tekstas kai siekiamybė, pats tekstas kaip kūrinys tylai. Ar aš tikiu kad tapsiu nepriklausomas, kai ta galimybė ranka pasiekiama, aš tikiu ir dar kartą kartoju tikiu, tikiu ir juo ant kryžiaus ir juo besijuokiančiu, ir juo vaikščiojančiu per miestą, tikiu kad jau esu jį sutikęs ir priėmęs su klaida, amžina klaida mano veiksmuose, bijau atpirkimo. Atiduoti ką ėmei. Mergina tyliai prasiskėčia, šiandien jos rekordo valanda, aš kaip tylus stebėtojas prie prakeikto ekrano. Sakinys kuris apie mane kažką pasako, bet tai niekada nebus iki galo tiesa. Reikalingas blokavimas, tų kurie ištiesia ranką. Kažkodėl aš negaliu to daryti nuolat. Pinigai labiausiai sugadina. Pure energy. Kai jie pasibaigs, teks sugalvoti naujus. Išsilaisvink iš gniaužtų, išeik iš čia, nes aš pats to negaliu. Reikia lengvai, su juoku. Kai publika kikena aktoriui lengviau. Nebent jis nori perduoti kažką rimto, nors realiai nėra nieko rimto, nebent akmuo į galvą iš draugo rankų. Aš negalėčiau jų parduoti (saldus melas) visus atiduotum už kažką jai deribyninkas būtų geras. Reikia mokėti derėtis. Derėti tarpusavyje. Tekstas peršoka į kitą eilutę ir toliau vinguriuoja mano smegenų vingiais. Namie darosi šalčiau, gal netyčia iškviečiau kokį demoną kažkur aplinkui, demonai glūdi ekrane ir scenoje, jie stengiasi būti geri, bet vienintelis kelias ten būti geram tai išeiti lauk. Lauk iš mano glitčo. Ramiai aš pasakiau ramiai, kai išeisi laukia atpildas, teks suvalgyti visas savo paliktas šiukšles arba išsisukti kad jos ne šiukšlės arba ne tavo, šizofrenikai tai pajunta anksčiau nei numiršta, aš pats valgiau neseniai šiukšles, kai uždariau save per mažo suvokimo dėžėje. Jai pradedi galvoti kur keliauja tavo šiukšlės darosi baugu, bet męs nuo jaunystės pratinami pamiršti apie savo šiukšles. Apsivalyti, mano šis tekstas skirtas apsivalymui. Bet jis tuopačiu ir šiukšlė, jame nepasakoma nieko svarbaus. Kai pradedi suprasti kad esi šiukšlė ir niekas, darai kažkokią klaidą, gi gali eiti rinkti šiukšlių ar tada tu dar vis šiukšlė. Pasaulis seniai išprotėjo, dabar laikas bus atvesti jį į protą, mes jau medituojame tvano galimybę, maro, bankroto. Liksim vieni su savo šiukšlėm. Teks kastis iki supratimo. Kastis teks tikrai giliai. Kai man sunku iš praeities pradeda kilti vaizdai, to neturėtų būti, neturi pats savęs teisti, nuteisimas būti turtingu tikriausiai vienas žiauriausių, mane jau 15000 varo iš proto. Kiek tave varo iš proto? tikriausiai daug daugiau nes tu think big iškarto, aš tai tik apie maistą ir būstą, daugiau man nieko nereikia, nebent draugo kuris paduotų stiklinę vandens kada to tikrai reikia. Norėčiau atsijungti tiesiog čia ir dabar nuo viso chaoso aplinkui, bet gerai kad yra dar techniko darbas, kitaip visai užsidaryčiau kol sukaupčiau valios vėl parūkyti marijos ir išskristi toli toli nesileidžiant, tik fiksuojant viską fb ir google+ ir savo bloge. Pasinerti į skausmingo suvokimo žabangas. Bijau tos akimirkos kai ranka pasikels prie mano beprotybės jungiklio, tame žaidime taisykles kuri tu pats, tik liūdniausia kad neina pakeisti jau sukurtų, viskas grįžta kartu. Kartu. Tada negali būti tikras dėl nieko, net tavo mama tau nebe mama o pikto pasaulio atspindys. Ar pasaulis piktas tai sunkus klausimas. Gal competative:
TU PRIVALAI. valai, kovoti, nesustoti, remiksuoti beprotybę. Džiaugtis mažu, išmokti mintinai kaip aktorius tekstą ir jį kartoti iki apsivalymo. Aš jau nebebijau prarasti nieko. Nes niekas tai ir yra, bijau tik būti teisiamas, todėl ir rašau šį pasiaiškinimą. Pršau. Aš nesukūriau nieko tikrai labai vertingo, sukūriau tik savo beprotybę ir negaliu iš jos išsiveržti. Gal reikia diržus susiveržti, numesti pilvą, mažiau vartoti daugiau rašyti, jai toksai išsigelbėjimas man padėtų. Rašyti tekstą iš vidaus, vis užmetant akį į kitus langus į pasaulį. Mažiau miegoti. Mažiau. Net nebežinau kiek laiko aš esu švarus, nors tas švarumas salyginis, vis dar rūkau cigaretes ir geriu energetinius gėrimus. Kaip pavydžiu daugeliui valios džiaugtis tuo ką daro, man vis trūksta tikėjimo. Jo ir meldžiu. Generolas nebežinojo ką daryti ar vis dar pulti ar jau trauktis, bet kai visą armiją pavertė vienetu, suprato kad apsimoka ir pulti ir trauktis, taip jis ir laimėjo Žalgirio mūšį. Ar moki pasiversti vienetu, kai viskas aplink ir tu pats yra tas pats? Tai kartais sunku kartais lengva. Aš norėčiau tave pasiimti kartu ir parodyti glitčus realybėje. Užsidek jointą arba dar geriau salvia divinorum arba hašo gabaliuką ant peilių padėk ir tvirtai suspausk. Paragauk, nebijok tau galima varyti realybę iš proto. Nueik į teatrą lyg būdamas pagrindiniu aktorium šitam trumeno šou, nelipk ant scenos per spektaklį lipk prieš ir po, nurinkti ko nebereikia kitam spektakliui, tada sėsk į krovininio kosminio laivo būdą su grotuotu langu ant plastmasinės kėdės ir skrosk šaltą tamsą iš alytaus į vln. Nemoki įsižeminti, pasisemti energijos iš čiulbančių paukščių. Vienas suvalgo kitą, bet lieka jam skolingas kaip ir lieka tas kurį suvalgo, visi vienas kitam skolingi, kartais užtenka nedrąsios šypsenos kad viskas atsistatytų į vietas. Kartais ne ir reikia šūdų ir šiukšlių fetišo. Kai supranti kad žaidi iš visko nebelieka nieko daryt, tik ramiai sėdėti vadovo kėdėje ir apsimesti šefu ir pagrindiniu aktoriumi. Visos kameros į mane, visos šviesos į mane, o aš sau šoku savo bepročio šokį lyg viskas tvarkoje (grindys dar nesiurbtos).
Kai pradedi suvokti mąstelį, darosi baugu, ar aš tikrai dulkelė kuri sugeba judinti kitas dulkes. Kuo daugiau sugebi pajudinti tuo galingesnis esi, tam ir scena. Žinai kad seniau mišias aukodavo ne taip kaip dabar, o nusisukus nuo publikos, kartu būnant, neseniai pakeitė kad viskas būtų kaip scenoje. Viskas kinta bet tam tikros vertybės lieka amžinai. Tai pati scena ir aktoriai, kai pradedi vaidinti kaip gyveni nusižiūrėjąs į kitus tampi lėle. Ar galim rimtai pasišnekėti? Tikriausiai ne, nebent dėl babkių… (nenoriu prie jų liestis, o tenka beveik kasdien).
2 thoughts on “Šiandien graži diena”
Išsivalyti nuo purvo, tik kaip nesinori visko dėlioti į dvi krūveles, purvina; švaru; o reikia.
Kada aš pagaliau užaugsiu ir nenorėsiu to kas ne man. Kada pagaliau nekils ranka prie to kas ne man. Kada ateisi tu nekviesta ir pasibelsi į duris, nors manęs ir nebus namie, kada mobilaus tinklo raktai dings ir jis išsijungs, klaviatūra ant kelių visas dėmesys tik į klavišus, namie šalta nes nėra dėl ko jų šildyti ir taip viskas ne mano, o skolinta iš tų kurie dingsta tamsoje, man vakarais baisu kad tai buvo paskutinė mano diena, dar vienas klavišo paspaudimas norint patenkinti tave, aš betikslis kaip peilis be ašmenų, bet yra ir tokių, tik tylus klaviatūros barškėjimo garsas, taip noriu atsijungti nuo pornografijos, o ji vis dar šalia, pamirštu tave kai žiūriu į bevardes. vėl sau neleidžiu būti iki galo atviram, nenoriu miego noriu tik šilumos.
susirenku savo žaislus, nors žinau kad tai nebeįmanoma, this text cannot be unread it only can be forgotten, atrodo vis grįžtu į pradinį tašką, nors diena berods buvo nauja. Išsiveržti galiu tik aš pats, kartais kai būnu įsiveržęs mane sustabdo artimų žmonių ranka, dvi tabletės ir ramuma. Ką man daryti, ar viską ko reikia nusipirkti, kaip ir taip viskas paduota nemokamai. Upė teka tyliai, krioklys šniokščia, atleisk man, atleisk dar ir dar kartą. Reikia daryti ko nenori kol tai pamėgsi? Šiandien aš vis keistėju pats sau. Liga yra rašymas liga yra rūkymas liga yra internetas jai naudoji ne pagal paskirtį.
http://htwins.net/scale2/