šokinėjimai per variantus

Daug sapnuoju (labai daug), gaila labai nedaug prisimenu, viskas staigiai išgaruoja iš galvos, nors sapnuoju veiksmą, dažnai su seniausiais savo klasiokais. Neseniai sapnavau kad mane uždarė į durnyną nes kalėdų seneliams į dovanų maišus prišikau ;] Kažkodėl.
Skaitau apie pinigus ir jų darymą, vieną supratau, labai labai norint gal ir galima užsidirbti labai daug pinigų, bet tam reikia aukoti praktiškai viską, kai kur rašo užsidirbk 250 dolerių daugiau nei seniau, jei tu negali užsidirbti tiek tai vadinasi ir milijonierium nelabai nori būti. Aš norėčiau būti saugus, kol kas esu saugus 720lt į mėnesį. Galima sukurti kažkokį tikrai gerą planą, kaip nulupti milijoną, bet deje tokių planų turi daugelis ir didžioji jų dalis sudega, nors ir rašo knygose, kad bankrutuosi tikriausiai ne kartą, vis dėlto pinigų darymas tai žaidimas, loterija. Kažkaip reikia užsikrėsti idėja, tapti to žaidimo profesionaliu lošėju. Nors laisvo laiko aš tikrai turiu. Man patinka būti laisvu nuo įsipareigojimų, nors realiai tai aš jais apraizgytas, mažais, bet svarbiais. Pinigai kaip energija, kurią valdo žmogus, nominali, gyvuojanti susitarimo ir patogumo dėka. Dar bus biržų korekcijų? Kai pinigai spausdinami, skolos rašteliai… Sugalvoti kažką naujo, ne per naujo, nekopijuojamo, arba kopijuojamo tikrai sunkiai. Sukurti savo piramidinę struktūrą, tapti lyderiu investuotoju, verslininku. Net nežinau ar tai mane traukia, žinoma knygos uždega ta idėja, kad tai įmanoma, bet man tikriausia įdomiau būti mažai pastebimu, paprastuoju žmogumi, ir nugalėti savo ligą, nugalėti išmokstant kontroliuoti informacijos srautus galvoje, išlikti blaiviam net per psichozės priepuolį, neišsiduoti ir bandyti užfiksuoti. Gal tai ir beprasmiška, bet man atrodo, kad dalis tada tekančios informacijos gali būti vertinga. Tada matai viską kitaip. Ir vat tą “kitaip” reikia perkelti į tekstą.

Vis gaunu pasiūlymų dirbti Anglijoje baltą darbą, bet tikrai nenoriu ten važiuoti, mane baugina dideli miestai. Mane baugina tai kad būčiau atskirtas nuo artimų man žmonių. Žinoma galima pasinerti į darbą ir kompiuterį. Bet tikrai nesinori visur priverstinai naudoti anglų kalbą. Žinoma ten galimybių daug, ten šiaip daug visko, bet aš nenoriu.

Pradėjau mažinti vaistų dozę. Tik ją sumažinus pajunti kokie tie vaistai ištikrųjų stiprūs.

Reikia mest rūkyt.

Buvau kaune pas Vy.

Klausau naują The Knife albumą http://pitchfork.com/advance/62-shaking-the-habitual/
Klausau naują Bonobo albumą. ir tas ir kitas kokybiškas, gražus, bet kad kažką iš jų norėčiau klausyti antrą kartą? kol kas ne, šiaip dabar antrą kartą norėčiau paklausyti tik Vy rinktų rinkinių arba kažko iš savo arba Dmnt youtube favoritų.

Šiandien dar nevėlu, aukščiau rašytas tekstas kabojo ilgai. Atrodo kad nebeturiu ką pasakyti. Jaučiuosi nepilnas, atskirtas nuo savo komandos, atskirtas nuo savo laiko, ištrauktas iš sapno ir įmestas kapstytis po žlungančią išprotėjusią sistemą. Esu užimtas iki rugpjūčio 9 berods, bent iki keturių dienos, penktadieniais iki dviejų. Ten jaučiuosi ne savo vietoje, kažkokiame keistame darbe už kurį moka 720 ir duoda pavalgyti. Noriu kažką kurti, bent atnešti priemones tam. Sujungti laidus kuriais bėgs energija ir informacija. Išmestas ant kranto, suvokiantis beprasmiškumą ir ieškantis būdų nustoti galvoti ir vertinti. Kiek daug aš pasikeičiau per tiek ligos epizodų. Dabar aš be vietos, gerai kad ne amerikoje gyvenu, jau seniai būčiau nusišovęs. Sunku laukti dar vieno karto, kada viskas pasidarys aštru ir svarbu, ir aš (koks tai saldus melas) būsiu svarbus. Diena iš dienos bandau vertinti, tai kas vyksta aplinkui, ir baigiu suvokti, kad aš kažkokiam apkrėstame merdinčiame rojuje. Pažvelgiu už lango, o ten pasaka su liūdna pabaiga. Žinoma galima išmokti šypsotis ir džiaugtis, bet kai smegenų apsukos pasiekia maksimalias kaifas eina iš šokinėjimo nuo siaubo į ekstazę ir atgal. Aš taip noriu sulaukti pabaigos, tuštumos, ramybės. Išmokti išjungti save. Beprasmis feedo skrolinimas ieškant deimanto ir naujo mesijo. Dar viena diena mano beprasmiškame sukimesi po daugiaplanį pasaulį. Norėčiau išmokti būti patenkintas be gamtos sukurtų ir nelegaliai perkamų ir rūkomų priemonių, norėčiau išmokti pasitenkinti savimi. Kai tiek kartų mačiau tiek savo personalinės pabaigos variantų, darosi baisu, baisu to, kad gal reikės pergyventi juos visus. Netikiu išnykimu, tikiu amžinu šokiu ir ėjimu, skausmu kuris teikia malonumą. Bijau, bijau dar kartą atsidurti ant operacinio stalo, kai pasąmoninė savižudybė vėl paims viršų ir aš sužalosiu save. Męs šokinėjame tarp artimų realybių vis likdami toje kurioje męs dar esame. Aš jau kiek kartų turėjau mirti, kiek kartų ėjau jos pasitikti ir vis kažkas sulaiko mane čia, gal tai, kad čia dar laukia kažkas svarbaus, gal tai tiesiog dar vienas įrodymas to, kad negali pasibaigti, o kai tai tyčia ar netyčia atsitinka esi permetamas į realybę kur tai neatsitiko. Kiek nedaug šitam pasauliui trūksta iki rojaus. Aš jame jau dabar praktiškai gyvenu (nors net savo kambario neturiu, bet ne kambarys yra rojus, rojus tai būsena) rojuje. Nereikia galvoti ar turėsiu valgyti ir kur šiltai pernakvoti. Jei turėčiau vadą kuriuo tikėčiau būtų gerai, arba jei turėčiau ką saugoti ir kuo rūpintis. Dabar turiu rūpintis savimi, pats susigalvoti koksai mano planas. Kol kas plano nėra, nebent išmokti kontroliuoti ligą, ir išmokti būti vienam, nebėgti pas draugus kai tik yra laisvo laiko. Norėčiau užsikrauti idėja, kad šitą pasaulį dar galima sutvarkyti ir pradėti po mažą gabaliuką jį tvarkyti. Pirmiausia sutvarkyti save, numesti priaugtą svorį, mesti rūkyti legalų ir nelegalų rūkalą… šiandienai berods tiek. Tikiuosi susapnuoti kažką įdomaus. Tikiuosi ryt pabusti su nauja jėga ir eiti, daryti, tikėti ir kurti.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon