Tą dieną gan smarkiai pūtė vėjas. Aš turėjau pora užduočių, planą vakarui ir praktiškai jokio dienos tikslo. Sunku gyventi be dienos tikslo. Sunku kai esi per daug laisvas. Aš noriu apribojimų ir pasunkinimų (bet pats kartais jų neįsileidžiu). Prie patogumo pripranti kaip prie narkotiko. Kas žmones įkvepia kovai už vieną ar kitą tikslą, kas juos priverčia kurti sunkiai sukuriamus dalykus? Kas tie kurie stato šių laikų babelio bokštus?

Užduoties tikslas buvo už trijų kilometrų kelio. Pasirinkimų turėjau tikrai nedaug. Galėjau eiti, galėjau neiti. Eiti nelabai norėjau, bet tai treniruotė tam, kad lengviau būtų prisivesti daryti dalykus kurių nenori daryti. Arba netgi juos pamilti, pamėgti. Galvoje dūzgė visokios mintys. Šiandien nenoriu eiti, noriu parašyti kažką svarbaus, nors jau senokai supratau kad būtent TAI ką aš noriu aprašyti į žodžius ir keistus simbolius netelpa. Tas rašymas lyg ir atperka nuo kitų svarbių darbų. Turėjau ketverias poras batų, apie ketvirtų egzistavimą supratau tik kaip beveik praėjo žiema, visada galvojau kad tie batai brolio. Batus nešioju kol jie visiškai susidėvi. Pasaulis stengiasi išnaudoti žmogų kol jis visiškai susidėvi. Žmogui nepatinka susidėvėti, jis nori kuo ilgiau būti naudingas. Mano močiutė labai nori būti naudinga, ir pati tiki kad tokia yra. Kalbėjau su draugais apie tai kad pakeičiamų nėra, jie sakė kad visi įpatingi ir darbus atlieka įpatingu būdu. Abu požiūriai teisingi. Šiandien sninga. Trys kilometrai kaip skaičius atrodo nedidelis, kaip atstumas tai gana nemažas laiko tarpas. Tie kurie nebeturi apie ką svajoti, beveik mirę. Aš išmokau vis mažiau ir mažiau svajoti. Pasitenkinti mažu. Svarbu iš vis mokėti pasitenkinti. Mane sugeba patenkinti tiek daug dalykų, kad jų visų net negaliu išvardinti. Sirenos lauke, tai arba policija arba gaisrinė ir mažas šansas kad tai mafijozas su kieta mašina ir nelegaliais švyturėliais. Taip nebūna. Viskas būna, anksčiau ar vėliau, tik męs ne visko sulaukiame, ir ne viską pastebime. Kartais knygos ar filmo piešiamas pasaulis tampa realesniu už pagrindinį. O ir pagrindinį labai lengva apipinti mitais. Mitas, kad aš galiu ką nors pasakyti savo tekstu, aš galiu tik sukelti rezonansą skaitytojo galvoje. Viskas dėl rezonanso.

Mes pradedame panašėti į drakonus kurie prikaupę milžiniško dydžio turtus yra nelaimingi. Kas yra turtas priklauso nuo aplinkos, nuo Ekonomikos. Talentas irgi gali būti ekonominis terminas. Talentas tai savybė kurią turi labai nedidelė dalis populiacijos. Tai kaip retas paukštis. Keista gyventi pasaulyje kuriame kovoja vyriškas ir moteriškas pradas, kuris dar tieg daug keisis, bet bet kuriuo momentu yra nuostabus. Stabus. Pasaulis atima žada, bet vėliau pripranti ir jį atgauni. Pamiršti kad ir virš tavęs ir po tavim tvyro tuštuma, kad netgi tu pats esi praktiškai tuštuma. Judėjimas. Elektronas. Jie negali mūsų pagauti. kartais aš noriu išeiti, tiesiog viską palikti. ar tas kuris yra visagalis gali išeiti? net galvoti apie tai yra nesveika. norėčiau pirkti kitų žmonių mintis, bent kelias.

reZONAnso

etalonas. Koks tas žmogaus etalonas. Aš taip norėčiau prisidėti prie kažkokio svarbaus tikslo, bet kai jaučiuosi prisidėjęs iškrentu iš rėmų. Aiškiai visiems suprantamų. Gali būti etalonas žmogaus gyvenimo, kad jis sukurtų kažko tikrai daug? Ar gali būti etalonas tai kad žmogus sukūrė labai nedaug, bet maksimaliai koncentruoto. Sukūrė stabą. Padėjo pagrindus stabo kūrybai, vadovavo stabo statybos darbams, kūrė stabui reklamą. Viskas kažkaip per daug susimaišę. Aš galėčiau dirbti darbą, man tas darbas patiktų, nes man patiko beveik visi mano dirbti bent kiek kūrybiškumo reikalaujantys darbai. Gaučiau šiek tiek pinigų. Tada aš galėčiau. Ką bl aš galėčiau daugiau negu dabar. Susitaupyti mašinai, nusipirkti seną fainą nokia, karts nuo karto suvalgyti kebabą, gyventi savo kambaryje, bet kažkaip man atrodo laimė tikrai ne tame. Kažkada pavogiau daug pinigų, nusipirkau pirmąjį savo mobilų visokių niekų, brangiai pavalgiau ir viskas. Kiek liko iš to atsiminimų? praktiškai nulis. Bet man yra likę daug atsiminimų iš to kas praktiškai nieko nekainavo. Galiu dirbti nebent tam kad būčiau saugus. Ale. Mes negalime būti saugūs. Kiekviena diena gali būti paskutinė, ir tai ne kažkoks mitas, tai tiesiog pamiršta tiesa. Bet dirbti reikia. Reikia kurti. Reikia bandyti išrėkti, išdainuoti, išpiešti, išfilmuoti, išmontuoti, išfotografuoti, išprogramuoti tą mažą tuštumos dalelę kuri sukelia rezonansą. Laimingas tas kuris aplinkiniame pasaulyje sukuria rezonansą. Kai aš išeinu už rėmų aš rezonansą sukuriu ne šiame pasaulyje, o tai erezija, gi kitų pasaulių nėra, ar ne?

Man didžiausia laimė būtų turėti savo zoną. Zona tai mano nuosava gyventi tinkama erdvė. Zona tai žmogaus mastymo produktas, jis viską gali supjaustyti visokiais įmantriais pjūviais. Kai aš einu į savo trijų kilometrų misiją, aš galvoju apie skirtingas zonas kurias praeinu, namus iš kurių kiekvienam šimtai skirtingų zonų (butų) kuriuose yra dar kelios skirtingos zonos. Viskas suskirstyta į jas. Zona yra tam kad mums būtų lengviau orientuotis ir susišnekėti vieni su kitais. Taigi aš noriu savo zonos. Zonos kuri rėktų apie tai kad yra mano. Erdvės kurioje žiemą būtų šilta, o vasarą vėsu. Tam kad susikurti savo zoną reikia sunkiai dirbti ir dar įsipareigoti dirbti sunkiai ilgai ilgai. Taip darbas turi būti malonumas. Kitaip nėra prasmės čia būti. Nors visada galima rinktis kažką kito, padugnės gyvenimą, taisyklių laužymo šou pagardinta adrenalino pliūpsniais. Manau zona beveik kiekvieno individo kuris jos neturi siekiamybė. Aš kas mėnesį moku po 9lt kad turėčiau šią erdvę internete, su greita 6GB dydžio atmintimi. Aš jos neišnaudoju pilnai, todėl visiems sakau kad gali ja pasinaudoti jai tik nori turėti savo zoną internete. Internetas keista nauja zona. Ją valdo nauji dievai. judančių kvadratukų ekrane magija.