Vakar vakare išgėriau 10mg olanzapino šiandien kvėpuoju sunkiai ir giliai, jaučiuosi nemaloniai lėtinamas. Dvi tabletės parkopano kažkiek pakelia, kofeino brūzgynai. Kala dnb. Iš ryto nusivilkau iki universalinės ir nusipirkau piniginę, kaip visada paskubėjau, reikėjo gal imti vos brangesnę, ne blizgios odos iš kitos parduotuvės. Kaip visada man pinigai spirga, noriu juos išniščyti. Čia buvau užsisakęs vėl krūvą knygų ir per neapsižiūrėjimą užsakiau krūvą tokių pačių kurias jau turiu – šūdas.
Soc srauto sukti nebegaliu, vien uždrausta tema beprasmiškai, nors vakar išjungiau krūvą besidalinančių beprasmiškai tuo, šiandien vėl visas FB klega tik apie tai. Fucking plebėjai. Laurent garnier radijo stotis nustojo transliuoti su linku, bet ir per puslapį nepaleidžia kažkodėl jos. Kaip visada įtarimas kad užbanino mano IP, bet ir per mobilų nesikrauna, tai parkė tikriausiai jų gale. Svajonė apie ramybę, svajonė apie tekančią upę kurios verpete aš ir sukuos. Viskas tik tam, kad būtų naujai ir kitaip, nauji realybės sūkuriai.
Meldžiu sau ramybės ir tikėjimo savo aukštesniąja galia. Viskas paduota su kaupu, tik kaip pagaminti tą patį gražiausią vaizdą dvimačiam ekranui.
Šlykštus vaistas tas olanzapinas, žinoma ilgiau geriant pripranti, bet kelia pulsą, kankini kepenis ir smegenų chemiją, daužai realiai save chemiškai, kastruoti. Bet kai jau neįmanomai sunku geriau gerti jį, nei džiaugtis beprotnamiu. Reikia labai atsargiai vartoti vaistus, geriau jų kuo mažiau, geriau natūraliai, bet kyla klausimas kas tas natūraliai – be kofeino, cukraus ir mėsos? O viščiuką galima? Nada nidumat, auksinis patarimas skambantis man galvoje, tekėti kiek tai įmanoma ramiau ir žinot kada paleist purslus, visi atsakymai tik ateityje ir prieš mirtį dmt tripas paaiškinantis viską iki galo, jei supranti tai anksčiau – vis tiek pamirši ir liksi nepakitęs, nenatūraliai žvilgtelėjęs po majos skraiste. Tuštuma traukia į save, kažkada ir pasiims atgal juodoji bedugnė, norėčiau tik kad blaivą kiek tai įmanoma.
Sudarom sąrašą 📃
Ko trūksta? – nieko
Ko per daug? -visko
Kaip savo galvoje operuoti mažesnėm ir didesnėm begalybėm? Kaip išlošti dar kartą kai atrodo visi medaliai surinkti ir laukiantys tikrumo momento būti nuplėštiems ir iš naujo pradėti kelią link ešafoto. Sunku įsiprasminti katalikui, kad tikriausiai viskas ne pirmą ir ne paskutinį kartą, kad tikriausiai tu ir esi tas aukštesnis ir gali sau leisti žaisti žodžiais, sąvokom, būti informacinio karo kareivėliu sraigteliu 🐌 visa tik tam kad susitaikyti su pasaulio išprotėjimu, neleidžiant sau eiti pilnai atplyšusia tema. Kaip ir kažkada sakiau:
Mano tema yra sistema
Žygimantas RGB
O ką reikia suvokti žodžiais paaiškinti negali, reikia būti tikram savo būviu toliau džiaugtis.
Dar ir dar kartą rekomenduoju: nedoomskrolinkit, nesekit naujienų, neklausykit radijo, nežiūrėkit tv. Kurkit lyg šiandien paskutinė būvio diena, lyg viskas jau ir yra sapnas su aiškia pabaiga, niekas nežino kaip mirs, gal tik nujaučia, niekas nežino kada. Neturi gi valios vat čia ir dabar visko atsisakyti be kančios, reikia tam ruoštis, tai jau geriau ruoštis tiesiog realiai nenuneigiamai pabaigai kuriai žmogus taip priešinasi. Noras įsiamžinti, įsipaminklinti dar esant gyvam, prisiminkit selfiai yra psich ligos požymis ir realus planas tų aukštesnių pasodinti visus ant tablečių, ir kastruoti suvokimą kiek tai įmanoma. Ar dabar jums malonu sekti vieną uždraustą temą per visur? Man ne – aš sau leidžiu būti kitaip, paribėje. Mano įprasminimas yra aukštyn interneto užimtas kanalas, kurį bandysiu pasistorinti, sumažinti sutankinimo koeficientą, mokėt daugiau, bet daugiau patiekti anonimams ir visiems pasaulio kariams kovojantiems asmenines kovas už kitaip.
Leiskim sau būti saulės vaikais ir džiaugtis ja, nepamirštant ir lietaus ir pažado kad viskas bet kuriuo atveju bus gerai.
Laikomės ir būnam ir joks baubas lai būna nebaisus, nors ir ant sosto naftos jis, geriau pasijuokti iš jo mažo ūgio ir per didelių ambicijų.
