Aš tesu labai maža dalelė didžiojo visko. Man “viskas” jau daugelį metų palankus, gelbsti mane iš mano paties susikurtų problemų. Aš tikiu, kad dar turiu kažkokią man nesuvokiamą užduotį, kuriai įvykdyti aš esu sukurtas. mano mintys kartais skrenda labai toli. O dabar, čia, aš esu tik griūnančios piramidės pagrindo dalis. Viskas tėra atspindžių atspindžiai, kartais man jie būna per daug akinantys. Esu atviras ir laukiu. Kiekvieną dieną laukiu. Laukiu užduočių, jei jų nėra susigalvoju pats. Einu būti su kuo nors kitu. Žinau, kad šiaip tesu vienas mirktelėjimas, tik ištęstas ir padalintas į miegą ir į nerimą neturint tikslo. Reikia laukti, ir po truputį keistis, susileisti vaistų, išgerti vaistų, parūkyti vaistų, nuo per didelio noro būti svarbiu. Reikia išmokti būti ramiu, laukti kol užduotis bus aiški. Laukiant padėti kitiems, nors realiai vienintelis žmogus kuris gali tau padėti ir esi tu pats, bet postūmį tam gali padaryti ir kitas, pašalinis. Esu kartais kaip šou kuris kalba, įsimylėjęs savo šeimininkus. Diena po dienos man vis labiau darosi aišku, kad čia yra išbandymų poligonas, kurtas paties šėtono. Bet kiekvieną dieną jame pasirodo Dievas ir primena laboratorijos žiurkėms, kad išsigelbėjimas yra. Išsigelbėjimas tai tikėjimas. Palaiminti religiniai fanatikai, jiems viskas aišku ir jie mano kad yra gėrio pusėje. Aš niekaip negaliu suprasti kur tas gėris?: remontuoti ir toliau statyti griūvančią piramidę kartais atrodo taip tuščia. Pradėti statyti naują? Man atrodo geriausia būtų… Visi nujaučia kas geriausia… Padugnės dažnai patiria daugiau nei statistiniai piliečiai, jie išbando viską. Šiuolaikiniai žemės kosmonautai. Tik kažkaip keista, kad gali pamatyti tiek daug risdamasis žemyn. Didelis mokslas mokėti vartoti draudžiamas medžiagas ir tuo pačiu būti atseit vidurinės klasės atstovu. Nepasiduoti draudžiamumui ir nenusiristi. Balansuoti ant ribos, tarp vidutinio ir vagies. Vis tiek energijos per daug, jos užtektų visiems. Bet… Tikėti, kad visas tikslas tėra būti vienu iš daugelio, nors beveik kiekvienam užfiksuotas noras būti piramidės viršūnėje. Norėčiau išmokti pasitenkinti mažu, realiai labai nedaug reikia, tik kaina iškelta blogio pastangomis remti blogiui. Poros eilučių pakeitimai ir įsivyrautų ramybė ir noras kurti naują statinį. Kiekviena diena man primena kokie męs priklausomi nuo daugelio aplinkybių. Jie būtų mano valia aš tyliai kikenčiau kol neliktų to kuris vadinamas Žygimantu Tauru, tada kvatočiau garsiai. Tik ironija dar palaiko žmones čia, kai aplinkui dedasi kažkokia nesąmonė jau kelis tūkstančius metų kaip minimum. Bet viskas kurta pagal kažkokį planą? Geriausia negalvoti apie tai kas už tavo žinojimo ribų, nors tai labai traukia.
Šiandienos tikslas? Joksai. Turiu nueiti į polikliniką.
