Day: April 18, 2012

Panevėžys Kaunas Vilnius trikampis su daug lenktų kampų. GPS kordinatės iš dviejų skaičių 99×99 kvadratas. Padangos, jų aukščio santykis su plotu. Dievas, jo santykis su tavimi. Tikri, padirbti, ar kam svarbu, parašo vistiek nepažinsi. Koksai mano parašas po kiekviena diena, ieškojimo ir bandymo suprasti stiklo karoliukų žaidimus ir dvigubą kartais trigubą laiko naikinimą. Laukiant JO. Tikiu kad vien galvojant apie Dievą darosi geriau. Darosi geriau ir kaip apie nieką negalvoji o tiesiog būni čia ir dabar tam kad būtum ten po to. Susirenka Demonų Angelų komanda kuri neturi tikslo ir naikina save kovodami su savo pačių vidumi. Religija tai stabdis laikantis mus čia, bet tas pats kuris gali ir išvaduoti, tereikia tik patikėti. Lift up the receiver I’ll make you a believer. Tikėti kad nardai po Dievą ir pats esi vienas iš jo avatarų. Kiekvieno personalinis kryžius. Pamirštu ką norėjau pasakyti… Plaukiu, brolio junginėjimo teliko besikeičiančio garso vandenynuose ir pokalbių nuotraukose nuotrupose. Viskas užfiksuota. Nereikia net purkšti apsauginio lako, nereikia net galvoti ar tai svarbu ar ne, jausmas kylantis giliai širdyje, ten giliai gimstantis nerimas. Jei padarytum filmą kur žudomi vien vaikai būtų per žiauru. Abortai jau normalu ir nieko tokio. Męs naikinam patys save kad būtų geriau gyventi, nes tikslo nėra ir nėra kur pabėgti materialeme pasaulyje tam menas kad praplėstų ribas. Ribos nėra begalinės. Aš ant rankos nešioju keturias grandines: Laikrodis kurio batarėja laiko 7m, kraujo donorų apyrankę, platininę apyrankę “jeigu ką” ir apyrankę tamsiai mėlyną su užrašu “DONAU” Do now”. Turėčiau nuplėšti jas visas ir plikas nusirenkti tada rėkti garsiai “Aš ne šiknius” atleiskit man. Viskas turi ribas, tik tavo čiuptuvų ilgis begalinis, gali čiupti patį saldžiausią vaisių. Degantys pinigai per keistą filmą. Daug pinigų. Filmai iš vis brangu, ne veltui krišnaitai juos laiko demonų pramanu. Yra du žmonių tipai, tai krišną garbinantys bachtai ir demonai kuriuos karts nuo karto krišną pravalo. Žemė pilna parazitų. Šiandien dmnt pusbrolis sakė kad Tas norvegas jo herojus, sėslūs žmonės ir nenori kalbų mokytis.

Ir viskas čiki, svarbiausia neįsileisti baimės, viskas bus gerai, mumis pasirūpins tas kuris rūpinasi viskuo ir viską sukūrė. Kaip matai mašiną nekyla abejonių kad ji turi kūrėją, kaip matai žemę su savo begaliniu sudėtingumu ir begalinį dangų kažkaip kyla idėjos kad tai atsirado iš niekur, kaip tai?

Atsikėliau šiandien anksti ir viskas gerai, nuotaika puiki ir tikiuosi kad ir diena tokia bus. Šioje planetoje yra vietos būti laisvai, neįsitempus, man taip patinka kava ir arbata iš ryto, patinka ir rytinio troleibuso keliami garsai, patinka pavasaris ir patinki tu. Pilnai suprantu Dievą kuris nori kad visos mintys būtų apie jį. Aš dažnai apie jį galvoju. Galvojant apie Krišną darosi geriau, jis gi bet kada gali atsirasti čia ir padėti savo garbintojams atstatyti tvarką žemėje. Dabar mus valdo tie žmonės kurie turėtų dirbti juodus darbus, bet ne, jie dabar juodai valdo mus. Žmogus iš prigimties nori dirginti visus savo nervų galiukus ir matymo ir lytėjimo ir kvapo ir skonio. Vis pajusti kažką naujo nesuprantant kad sukasi kažkokiam verpete į pražūtį. Nežinau kaip išsigelbėti, bet galiu tikėti kad einu ne pačiu tiesiausiu keliu į pražūtį, dar lieka vietos šypsniui, draugams, ir senovės išminčiai.

Žmonėms sunku, nes jie neturi guru. Nebeliko pasitikėjimo kitu. Ar atsiduotum į kito rankas kaip vergas? Aš atsiduočiau, tik kad neradau dar kam, tai atsiduodu kuo daugiau draugams.

Vakar nufilmavau filmą.

Gyvenau vakar kaip didžiulės koorporacijos šefas, kaip viskas ramu ir eina į gerą. Buvau sandėlį, buvau pas draugą, buvau sode, atidaviau mašiną į autoservisą. Ir visą dieną buvau energingas, nenorėjau slėptis.

Man suteikta galia užvaldyti pasaulį. Savo tekstu, jei labai stengsiuosi. Bet man užtektų ir kampučio šalia valdovo rūmų, kai pagalvoji apie pačius pačiausius ir pats tampi kažkuo panašiu į juos. Fantazijos galia gali nukeliauti toli toli.

http://soundcloud.com/soidi/program-original-mix

Muzika. Visada šalia, vis naujai perdainuojanti maldą Dievams ir mums patiems. Suskaldyti ir atskirti. Ateis ir ji. Aš praeitį. Kur mano durklas kur kalavijas, kur slibinas kurį reikia užmušti ir nugalėti save kad į jį nepavirsti.

Garsas kaip krenta lapai, garsas kaip dygsta žolė
Garsas kaip tu į mane žiūri
Garsas kaip tu nusisuku
Garsas kaip darai gerai ir kitas kai darai blogai
Garsas kai atleidi, garsas kaip pačiam reikės atleidimo
Garsai pinasi į juostą kuri neša tolyn
Šviesa mano apakusioms akims
kaip pornografija mintims
dar vis tikiu kad yra vietos ateitį
kad vis dar myli
kad vis dar tiki
aš čia kartu su tavimi
bet kurią akimirką išsiskyrsim pusei amžinybės
Aš ir TU
Burnoje kartu
Nučiulpsiu kas skanu ir paliksiu tave be apvalkalo
tiesiog nuogą kaip ir esu
Diena kada švinta anksti ir būna gražu
Prisimink ta debesį, ryt panašų kursim kartu
Aš norėčiau iškristi lietumi
Skubėti susijungti ir atnešti givybės syvų
Diena bus paprasta
paprasta būti kartu
Paimk mane už rankos
eime
Bus šviesu