Buvau beveik sunaikinęs save, kai pagaliau supratau, kad mane nuolat filmuoja ir transliuoja kitoms gyvybės formoms. Kai supratau kad mano šešėliai įsispaudžia sienose ir galų gale viskas ką aš darau turi daugiau simbolinę nei įprastą reikšmę, aš nusprendžiau išsilaisvinti ir visą tai pamiršti, žinoti tik tai kas įprasta žinoti vakarų kultūroje. Kova turėjo būti nelengva, nes pajutus nušvitimą, atgal į tamsą gali norėti grįžti tik beprotis (toks aš ir buvau). Mane nušvitimo šviesa akino ir visiškai izoliuodavo nuo man įprastos aplinkos, aš atsidurdavau lyg filmo filmavimo aikštelėje ir net mano paties motina nustodavo būti motina, aš likdavau vienas, vienas pagrindinis aktorius keistoje apleistoje scenoje. Dažnai atsiduriant toje scenoje aš išmokau bendrauti su abiem pasauliais ir nušvitusiu ir tamsiuoju, kad nei vienas nebūtų išgąsdintas ir užmirštas, stengdavausi elgtis adekvačiai, taip dauguma žmonių pastebėdavo tik kelis keistus mano poelgius. Nušvitus, visi kiti žmonės man tėra statistai, jie sukasi aplinkui, kad man būtų jaukiau būti pagrindine žvaigžde. Būtent ja aš ir nenorėjau būti, norėjau būti paprastas Žgmnts su paprastu darbu ir paprastais pomėgiais. Nenorėjau daugiau kilti į nemokamą patį save žlugdantį šlovės olimpą. Tam kiekvieną dieną vakare gaudavau vaistų ir kas dešimt dienų adatinę intervenciją į sėdmenų raumenis. Paskutinį kartą net tai nepadėjo. Lyg kažkas aukštesnis už mane nuspaudė knopkę ir aš virtau jo žaislu. Nebenorėjau būti pagrindiniu juokdariu. Tam turėjau laikytis atokiau nuo narkotikų ir neleisti nemigai apsigyventi šalia manęs, abu šie dalykai beveik garantuotai vedė į nušvitimo pasaulį kuris baigdavosi dažniausiai ligonine. Kam tie milžiniški informacijos kiekiai kurie per mane važinėdavo nušvitus, kam ta ekstazė, kam tos aplinkui besisukančios kameros, jei grįžus atgal viskas bus dar labiau sujaukta ir sunkiau atpainiojama. Nenoriu toliau būti ribinių patirčių lakūnas bandytojas, noriu būti mažas varžtelis arba išvis atleistas iš bet kokių pareigų, kuriam net kvėpuoti nebereikia. Žinoma pakilti ir nutraukti jau beveik susidariusią grandinę ir ateities vaizdą yra sunku. Reikia pradėti dirbti, reikia susirasti tikslą ir jo nepaleisti iš akių, tada kitas pasaulis atsitrauks (žinau nes taip jau yra buvę) nes pagrindiniame yra aiškus ir pasiekiamas tikslas. Mano tikslas kol kas miglotas, bet bandysiu jį išryškinti ir su juo susi draugauti.
Aš noriu pasveikti nuo kito pasaulio.