Month: November 2012

Viskas tyliai burzgia, aš galvoju kad gal kažkiek ir per tyliai, nors traukiniai ir važiuoja ir gamyklos burzgia, gaminami žaisliukai, trumpalaikio vartojimo. Vakarų pasaulis pertękęs, kaip man baisu tai stebėti, kaip maistas keliauja į šiukšlių dėžes.

Sunku rašyti, gal trečią dieną vis prisėdu, parašau ištrinu. Kažkaip norėčiau daugiau nuoširdumo iš savęs. Negaliu pasakyti, kad blogai gyvenu. Koja sugijo, mašina sutvarkyta. Keli draugai dar vis šalia. Gyvenu kaip karalius, vėl ir vėl. Net keista kaip toli męs pažengę keliu į komfortą. Namus šildo automatiškai, žinoma nutręšia už tai daug pinigų, bet vis tiek komfortas. Pilna parduotuvių, pilna ir visko virtualaus. Gali bėgioti po teksto eilutes kažko ieškodamas tikrai ilgai, ir tikriausiai nieko nerasti. Kiek paveiksliukų, kiek teksto kiek muzikos, taip liūdna suprasti, kad gyvenimas toks trumpas, nors ir nesinori čia užsibūti ilgai. Gali žaisti iš kelių milijonų virtualių žetonų virtualiuose kazino su nepažįstamais virtualiais pavidalais kurie reaguoja į tai kas vyksta ekrane. Kažkas viską valdo, kažkas turi būti atsakingas. Gal dar alaus? Šiandien negėriau, visai neliko pinigų, o jau naujus pirkinius esu suplanavęs. Dar mėnesis ir grįžtu į darbus. Dabar dar galiu skirti laiko skaitymams. Milžiniška konkurencija būti čia, nors aš ramiai sau ir gatves šluočiau ir gyvenčiau. Kaip man šiandien gaila kad kažkada už savo kompiuterį mokėjau daugiau nei 5000lt, dabar už tokią sumą du žvėris susirinktum, bet taip turi būti, turi sumokėti už progresą. Stovi kompiuteris ir dabar su pora pakeistų dalių į geresnes ir dar visai nieko, tikrai nesiskundžiu. Kiekvieną kartą kai prisėdu prie ekrano jaučiuosi kaip kažkoks keistas kūrybos ir blogio fanas. Bendrauju su ekranu, knisuosi kitų žmonių kūriniuose, karts nuo karto nuspausdamas like. Kiek nedaug dar padaryta virtualioje sferoje, kiek dar atradimų ir revoliucijų. Net baisu pagalvoti kas bus po 50m, jei bus. Tas “jei” toksai keistas, kai spaudi mašinos gazo pedalą jį jauti. Jisai visada šalia kai eini šalia gatvės, ar kai žvelgi pro balkoną į apačią. Kaip keista suprasti kad nuolat balansuoji ant kažkokios ribos tarp nebūties ir džiaugsmo, džiaugsmo spausti gazo pedalą ir važiuoti kažkur kur esi laukiamas. Visi važiuoja, visi turi kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, pinigai virtualiose piniginėse kurias atstovauja kortelės, nors lygiai tai pat gerai galėtų atstovauti ir tavo pasakyti kodai 852340212, tai mano identifikacija tarp nesuskaičiuojamų daugybės. Aš galiu sau leisti būti ramus, galiu leisti sau vartoti tai kas uždrausta, nes man tai patinka, kodėl tai kas daro mano dieną geresnę turi būti uždrausta? Nors tai kenkia minimaliai. Ar man gerti tabletes, kurios daro neaišku ką?

Tikslas užsitikrinti ateitį, sau, savo vaikams, savo vaikų vaikams. Pasiimti jackpotą ir nurimti. Aš netikiu kad gyvenime dar pasiimsiu didįjį laimėjimą, nes jau tiek jų surinkta.

Galvojau, kad jei ne saugos diržai, tai aš jau būčiau pavirtęs į medį. Susijungęs su gamtos ramybe. Bet ne. Dar kažkam manęs reikia iš aukščiau. Informacija iš ten prasimuša pliūpsniais, tokiais kurios taip sunku užrašyti ir prisiminti. Sapnų pasaulis irgi neramus. Neramu ir pasaulyje, bet laukia didieji kraustymosi metai, aš taip tikiu, kad man nereikės bėgti. Vienas draugas siūlo darbą anglijoje, bet aš visiškai nenoriu, nors ir darbas baltas. Aš noriu sulaukti mito galo, pasakos pabaigos ir kracho, kada vėl išnyks milijonai. Man neduos niekas ginklo, o man ir nereikia, mano ginklas mano galva, kad ir kaip ji būtų lėtinama vaistų ir injekcijų. Man greitis per mažas. Galėčiau išvažiuoti ir palikti visą savo prisiminimų bagažą kažkur toli, bet šnekėtis ne savo kalba man nepatinka, būti su ne savo seniai pažįstamais žmonėmis. Aš taip noriu būti lakūnas bandytojas naujų vaistų, taip noriu būti donoras, paaukočiau savo daleles, kad didesni nei aš pabaigtų mano kovą. Aš kovoju už laisvę nuo išgalvotų draudimų ir kažkokių keistų mokesčių kai tik kažką atlieki su savo pinigais. Aš noriu susivienijusios žemės, ir negaliu suprasti kaip pasaulyje taip daug konfliktų. Esam kažkokių skirtingų fermų vištos, sumestos į vieną krūva virtualiame WC, net ir dabar daug žalių lempučių man signalizuoja žmones kurie tikriausiai neturi ką veikti ir laukia to pranešimo, kad jų numeris išrinktas laimingu. Nėra laimingų numerių kol męs gaminam ginklus. Kam gaminti ginklus. Kai problemos išsprendžiamos taip lengvai. Aš noriu būti laisvas ir pasiprašyti į aukštesnių būtybių globą, nenoriu priklausyti lietuvai, kaip kažkoks minusinis pilietis, kuris už tai kad jam skauda gauna 700lt per mėnesį ir iš jo tikimąsi, kad jis leisis ir gers vaistus kurie jį bukina. Ir kiek daug tokių bukinamų. Ištisi miestai tų kurie nenori jausti ir būti jautrūs, nes pradeda verkti nei iš šio nei iš to, o po to juoktis. Prisimenu kai pradėjo priimamąjame judėti grindys, bet jie greitai viską sustabdo, nors dažniausias kelionės pabaigos taškas tai psichiatrinė ligoninė. Ir viskas todėl kad galva pradeda suktis per greitai ir bando prasikasdama išaiškinti kodėl man skirtas vergo vaidmuo, persotintame pasaulyje. Taip aš esu vergas, ir net nėra tokių kaip aš biržos, nes mūsų kaina minusinė. Tą ir sako bedarbystė. Aš svajoju apie sistemą, kurioje visi turi darbo ir visas pasaulis triūsia, kad būtų pasiektas tikslas. Tikslas norėti būti čia. Tikslas per šias dienas nepasiektas. Noriu užmigti ir grįžti atgal į pirmą klasę. Kiek nedaug liko atmintyje iš tų dvylikos metų, kažkokie papaišymai net atrodo paišyti ne profesionalo ranka, bet gi turi pasitikėti savo prisiminimais ar ne? Jie gi tavo, jie tai tu, bet jei jie tai aš, tai aš pakankamai nusitrynęs, apvoliotas dulkėse ir nesuprantantis savo tikslo. Jei tikslas būti geru, tai sistema verčia tave būti blogu nes čia per mažai vietos ir męs ją dalinamės. Noriu būti gamtos dalis, ne beprotiškos sistemos.

Aš griežtai atsiriboju nuo savo galvoje sukurto monstro kuris nori išnykti. Aš tikiu, kad aukštesni yra, ir jie man padeda, tik nenoriu meluoti, išrinktieji išrinkti kažkokiam simboliniam paaukojimui, tokie kaip cigaretės vėjuje, kurios matosi iš labai toli. Kiek jau žmonių kvietė aukštesniojo pagalbos, bet nesulaukė. Aš sulaukiau net neprašydamas. Viskas susidėlioja į vietas, lyg puzle. Aš žmogus kurio tikslas ieškoti tų kurios palietė išrinktųjų dalia ir papasakoti tai, kad viskas tik žaidimas, žaidimas su žaidėjais kurie nori žaisti su tavimi.

Prašom neteisti.

Gaila mano muzikos kolekcijos kuri dingo (pat būdamas beveik nerealiame pasaulyje palikau ją kažkur Vilniaus pakraštyje po eglute), gaila, kad kosminį laivą vėl reikia tvarkyti, variklio diržo įtempėjas ant ribos ir dar kažkoks guolis blogas. Vėl kažkiek pinigų, o taip norėjau nusipirkti naują vaizdo kortą pasaulio valdymo pultui.

Renkuosi ką skaityti toliau, perskaičiau Pelevino T. Gera knyga, man patiko, kai kurios įžvalgos apie religiją tikrai labai gilios. Dar turiu anglišką Pelevino Helmet of horror, reikia pabaigti ją o tada pabandyti suvalgyti Murakamio Norvegų girią. Skaityti gerai, man patinka pasinerti į kitų žmonių kurtus sapnus.

Jaučiu lyg kompiuterio ekranas būtų kažkokia šiukšledėžė, kaip sunku sukurti kažką kas vertas daugiau nei šiukšlių dėžė. Žinoma gali pasikabinti kažkokį savo piešinį ar užrašą, bet tai vis tiek daugumai žmonių bus šiukšlė. Trumpalaikio vartojimo kultūros aukos, nebereikia nieko kaupti, nes viskas taip pigu ir greitai pinga.

Labai geras patarimas, bet kiek žmonių tame dirba kaip industrijoje, o  aš tik šiaip laisvalaikiui.

Visa civilizacija mezga tinklus. ar tai būtų keliai, ar elektros linijos, ar statusų virtinė Facebuke. Kažką gaminam, bet niekaip nepasidalinam to ką turim. Vėl ir vėl žinios praneša apie karus. Daugumai, kurie nėra susiję su tais karais, tai net neįdomu. Gerai, kad civilizacija išsivystė tiek kad gali rasti laiko paskaityti knygą. Įsitraukti į ginčą tarp autoriaus ir pagrindinio herojaus. Aš mezgu tinklą, iš minčių ir žodžių ir keistų burtų kurie veikia didelėm visos civilizacijos pastangomis. Tikiu kad šiemet kažkas atsitiks, arba šiemet, arba kitais metais. Kai pažiūri į didžiulius miestus šalia vandenynų, supranti kokie męs pažeidžiami, kad ir jūros lygio svyravimui. Nors kur chaosas, ten šansas iškilti, nes dabar šanso praktiškai nėra, ir taip beveik pasiekta viršūnė. Kai prasidės krachas vėl reikės fizinio darbo. Dabar užtenka plakti liežuviu ir minkyti konsolės klavišus. Kiek męs esame nutolę nuo savo pačių maisto, nuo elektros ir vandens. Visa tai jau sukurta ir veikia. Sistema veikia, nors ir kokia ji trapi. Veikia ir nuolat turi augti, bet augimas ne amžinas. Jau dabar stoja ekonomika ir neramumai bet kada gali prasidėti ir kartais prasideda. Kažkokie valdovai kuriems apsimoka gaminti ginklus ir juos versti naudoti vieniems prieš kitą. Suvalgyk grybukų, suprasi kad mes tiesiog esam viena ir ta pati jėga ir Dievas mus labai myli. Amžina kova su piktaisiais demonais, tik bėda jų neužmuši, gali tik išmokti pamiršti ir jie nugrimz į nebūti.

Ateiviai atskris, kai kurie jau atskrido ir įsitvirtino čia. Dabar reikia didžiųjų laivų. Nors męs čia taip trumpai, o rimtai tyrinėti kosmosą pradėjom tik prieš 50 metų. Įdomu kiek dar reikės laukti kol mus išlaisvins, nes męs dabar tikrai dar pavergti. Kinija atiduoda valdžią jaunesniajai kartai. O aš tikiu, kad kai kurie gimę 1914 metais dar pamatys šėtono sistemos pabaigą.

Reikia dalintis, o mes kaupiam ir jau sukaupti pinigai pradeda pūti (kaip maistas), nors gali tikėti, kad auksas nepūna, bet kaupdamas vien jį vis tiek susidursi su problemomis. Keista tai, kad draudžiami dalykai kurie nuramina, kurie parodo kitus kelius iš čia. Nebebijoti nebegali, aplink tave pilna jėgos struktūrų kurios skirtos įbauginti. Nebent tampi tikslu pakeisti tai ir pradedi nebebijoti nei mirties nei kankinimų. Vakar buvo diena po kurios aš galėčiau būti sunaikintas, ir taip tęsiasi jau beležin kiek metų. Diena kai tampi suprantančiu.

Męs esame ten, kur nusisukus golfo srovei pasidarys per daug šalta. O jinai anksčiau ar vėliau nusisuks.  Viskas taip laikina, bet muzika iš radijos dar groja, vadinasi viskas tvarkoje.

Tas jausmas, kad tai ką darai dar vis svarbu po truputį nyksta, viskas tėra tik žaidimas. Kiekviena diena primena, kad čia nebeaišku kas valdovas, o kas pavaldinys. Mane valdo norai pakilti iš čia į tą keistų pojučių ir svarbumo visatą, kai aš ir aplink mane esantys draugai, tampa kosminio laivo vadovais. Skruzdėlynas kuris kiekvienai skruzdėlei suteikia teisę paskraidyti. Gal nori kada pakilti kartu?

Šeštadienį atsilinksminau per daug, sekmadienį buvo taip morališkai bloga, kad net baisu, slėpiausi po antklode, bet ir tai nepadėjo. Alkoholiui vėl ilgam laikui sakysiu ne, nevertas jis kitos dienos kančių. Nebe mažas vaikas jau aš, reikia išmokti skirti ko reikia, nuo to kas žalinga, paskaičiavau, kad per kažkiek laiko čia išleidau 450lt niekam, o jau galėjau nusipirkti ką nors gero, arba pasidėti į banką pinigus ateičiai.

Pasaulis vilioja atsijungti ir nieko negalvoti. Būti standby mode.

Pripratau rūkyti, ir cigaretes ir m. Reikia atsipratinti, nes kitaip nieko gero nebus, vėl gali suaktyvėti liga. Vakar buvo mano gimtadienis, tikriausiai jo neprisiminsiu kaip ir kitų praėjusių. Išgėriau, parūkiau, pašokau ir gana anksti nuėjau miegoti. Sudalyvavau buitiniame alkoholizme. Kokiuose keistuose dalykuose žmogus randa save. Kiekvienam savo. Ar kalenantys muzikiniai kulkosvaidžiai, ar besisukančios plokštelės, ar iki ribos kriokiantis dainininkas vis tą pačią dainą. Lietus, aš nedideliame kambaryje, šviečia trys ekranai, pasklidęs vos juntamas m kvapas, aš susilenkęs ties konsolės valdymu. Kartais pažiūriu pro langą. Neturiu nei šiandien nei ryt iki 9 ryto jokių planų. Tiek daug laisvo laiko. Rami muzika iš PBB. Norint ką nors sugalvoti arba atspėti, reikia praleisti laiko, pakilti virš labirinto. Kad viskas pasimatytų ryškiai. Aš ne toks kaip ir tu. Mus bando sudalinti visokiais kultūriniais trickais. O ištiesų męs galėtume užvaldyti pasaulį, bent trumpam, bent keliom akimirkom. Aš taip norėčiau pasidalinti tom akimirkom, kai pasaulis mano. Nors ir kiek tame apgaulės.

Neišmokstu: don’t look back in anger. Vis išlieka kažkokia nostalgija ir liūdesys. Aš tiek laiko iššvaisčiau niekam. Tam kad nebebijočiau beveik nieko. Velniškai noriu rūkyti cigaretes. Reikia vėl išmokti be jų.

Išmokti be to ko nereikia. Aš taip tikiu, kad sulauksiu kito etapo.

Traumatologas liepė vaikščioti su dviem ramentais, žiauriai nepatogu, bet reikia, kad koja gerai sugytų (vis dėlto surinkta iš gabaliukų) . Darbas dar tikriausiai nesišviečia, nes jame reikia sunkiai kiloti stebuklingas dėžes. Už lango ruduo, aš paprastas kaip visada. Leidau sau pastarąjį mėnesį nutrūkti kažkiek nuo realybės grandinės, reikia vėl atgal rakintis. Psichinė būsena gera, miegu gerai. Nusipirkau kelis kompiuterinius žaidimus, bet nėra valios žaisti. Galvoju, kad kol vėl neišmoksiu susikaupti ties vienu kažkokiu dalyku ilgam, nebus nieko gero. Tūkstančiai televizijos kanalų transliuoja nerimą, radijas groja muziką, internetas bando prajuokinti ar nustebinti. Svjns siūlo dirbti su juo, bet žinoma nelegaliai, per mažiau nei 8 valandas darbo 100lt. Artėja gimtadienis, neturiu nei kur švęsti, nei didelio noro tai daryti. Net tiksliai nežinau, kiek man metų sueina, berods 29. Reikės eiti į policiją, aiškintis dėl prakeiktos avarijos, bijau kad neatimtų teisių, jos man reikalingos darbui. Kiekviena diena panaši į kitą. Taip norėčiau vėl pakilti į aukštesniąjį lygį, bent trumpam. Kai mirksintis kursorius reikškia tiek daugk. Nuramintas pasaulis. Paskaičiau kas parašyta lape iš vsrs 5, visai ne kažką. Žudėsi su mašina. Norėjo pavirsti medžiu. O aš tik norėjau pratrinti savo praeitį, deja tai neįmanoma. Nostalgiškai pamenu tuos metus kai buvau stiprus ir narkotikai man buvo įprastinis dalykas. Kaip man tapti vėl tokiu stipriu? Kiekvieną dieną stengtis. Noriu tapti stiprus be narkotikų. Statyti apšvietimo ir įgarsinimo sistemas su džiaugsmu. Nebijoti.

Aš bijau tos manyje paslėptos interpretacinės galios priartinti nutolusią šaltą mediją. Tų aiškumos akimirkų ir prasiveržiančių kitų dimensijų. Bet taip traukia bent trumpam tapti pranašu ir išrinktuoju per kurį kalba kažkas iš kitur. Vaistai laiko parištą čia, kur lietus dažniausiai šaltas, antrą kartą sulaužyta koja primena, kad aš vis dar nemoku kontroliuoti kito savęs. Interpretacija. Sutrinka jos mechanizmas, tampa per greitas ir per aštrus. Aš nesaugus, demonai šalia. O kol kas paprasta kava su pienu. Kiekvieną dieną vis skanesnė.

Man kartais labai baugu stebėti, kam pasiryžę žmonės dėl pinigų. Pasaulis visiškai išprotėjęs, bet mes įprantame į jį žiūrėti lyg į sveiką. Tai žaidimas. Žaidimas kuris veda į mirtį, arba į nušvitimą. Tik kelias į nušvitimą vis bandomas paslėpti. Aš nebijočiau mirti, kad ir dabar. Tik žinau, kad tai ciklo pabaiga, ir męs gyvename jame. Viskas yra tiesiog teatras. Negali gyventi be kaukės, turi laikytis taisyklių kurios verčia mus statyti didžiulį metropolį. Viskas turi savo tikslą, net betikslis spoksojimas į ekraną laukiant kol kažkas įvyks. Viskas apipinta mitais, tikrų žinių gali gauti tik pats. Mano žiniomis reikia kurti arba padėti tai daryti. Nors gali atsisėsti prie bokšto ir kurti atmosferą. Man patinka grafičiais išdabinti namai. Tekstais kuriuos perskaityti sunku, o ir perskaityti jie, tik pavadinimai kurie nieko nereiškia. Išmargintas miestas, kuris stovi ant gyvybiškai svarbaus resurso didžiulio rezervuaro. Eiti tolyn, kaip kažkokiam sargui, kuriam net niekas nepasakė ką saugoti. Saugoti reikia tikėjimą. Tikėjimą žaidimu ir šypsena. Tikėjimą, kad žmonės demonai išnyks patys. O jų yra, kad ir kaip stengtumeisi užsidaryti į savo pasaulį, jie vistiek prasiverš su savo darbais. Amžina kova su žmonėm demonais. Bet be jų nebūtų nieko, jie pradėjo kovoti ir kova tęsis tikrai ilgai. Kol yra valdžią, tol bus ir draudimai. Draudimai nerti į kitas dimensijas. Kol šiuolaikiniai šamanai supras, kad išsiveržti be nuostolių neįmanoma. Reikia aukos…