Month: December 2012

Jau nebe pirmus metus nejaučiu jokios šventinės dvasios, man tai kažkoks religinis išmislas. Man kiekviena diena, kada susitinku su draugais yra šventė (gal net per dažna). Negaliu prisiversti žaisti, laikas eina labai lėtai, norėčiau užmigti ir pabusti tada kai manęs reikia, o dabar sau ramiai dėliojant pokeriuką ar klausant essential mikso man darosi liūdna ir neramu. Einu suvalgysiu tabletę xanaxo, gal tada išlauksiu iki vakaro. Kažkokia diena, kažkoks aš, vakar kažkiek išgėriau, tuo momentu buvo linksmiau, bet jau pats aiškiai suprantu kiek tai beprasmiška, nors kaip laiko praleidimo būdas tai visai gerai. Noriu pradėti žaisti, noriu išbūti namuose ilgai, niekur neiti, nebent į parduotuvę ir spoksoti į ekraną. Dažnai būnu arti ribos, beveik ją peržengęs, tik valios pastangomis neleidžiu savo sąmonei ir vaizduotei pasileisti šuoliuoti laisvu ritmu. Jaučiuosi kažkokios keistos istorijos dalyvis. Istorijos kurią pats seku sau tyliai mintyse (ir ja patikiu). Vis atrodo, kad koja tuojau tuojau vėl suluž. Supratau, kad bijau šunų, supratau kad bijau to keisto ir greito pasikeitimo iš realaus pasaulio į fantazijos. Nebenoriu niekada patekti į ligoninę. Nebenoriu suprasti visos beprasmybės tvyrančios aplinkui. Svarbus pats žaidimas, kaip kažkas kur turi išlikti, nes užfiksuotas tavyje išlikimo noras. Aš parazitas, tik niekaip nesuprantu, kam aš vis dar čia. Kelios dienos ramybės, ir aš bandau patikėti, kad dar yra man laisva vieta šalia kažkieno. Aplinkui išprotėję žmonės, aš irgi keistai jaučiuosi šitame pasaulio užkampyje. Noriu būti atjungtas ir pašalintas, tik kad nėra tų dalykų valdovo. Kaip sunku kai dievai mirę. Belikęs tik atsitiktinumas ir tie kurie arčiau jo taikinio nei tu. Aš tikiu, kad viskas bus tik į gerą.

Vakar buvau pas draugą, sutikau kitų žmonių, praleidau gerai laiką, nors ir visai neturiu pinigų. Beprotybė šiandien iš ryto kažkiek nutolusi, nors sapnavau baisius košmarus ir kas kelias valandas pabusdavau. Eisiu į polikliniką prasitęsti paskutinį kartą nedarbingumo…

Sužinojau, kad kontora kurioje dirbu likviduojama, net nežinau kokio darbo ieškotis, tikriausiai ieškosiu darbo parduotuvėje – pardavėjas konsultantas. Net nežinau ar noriu. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi tuščias. Tuo pačiu pradėjau jausti , kad kažkas mane saugo. Kažkas didesnis nei žmogus. Norėčiau patikėti, kad dar galiu susitvarkyti gyvenimą. Nors atrodo, kad taip ir liksiu piramidės apačioje, gal ir gerai. Paprastas ir vis tylesnis. Noriu patikėti savo galimybėmis. Arba įdarbinti savo vaizduotę.

Pastebėjau, kad namuose kuriuose rūkoma viduje dažniausiai ir vagiama elektra, geriama, ir rūkoma m. Turėčiau savo namus, tikriausiai irgi rūkyčiau. Nusipirkau cigarečių pakelį. Vtks vėl ligoninėje, net liūdna. Mano liga apriboja mane nuo visuomenės. Visi išprotėję, kartais atrodo, kad tie, kurie piramidės apačioje save nuodija tam, kad negalvotų ir neišprotėtų. Vis sapnuoju, vis nenoriu keltis ryte, noriu patikėti, kad ateis kažkoks Mesijas ir aš galėsiu prisijungti prie jo gaujos. 40lt į dieną, kad užsimiršti. Panirti į dugną. Aš nebenoriu atgimti, noriu išsilaisvinti iš čia. Išnykti kartu su visomis savo problemomis. Pradedu jaustis keistai, kai aplinkui yra žmogus šviesiais plaukais, man pradeda atrodyti, kad jis mano atspindys kreivame veidrodyje. Šventės, o pinigų nulis, išleidau viską ir dar pasiskolinau tam, kad galėčiau žaisti kompiuteriu naujas simuliacijas, bet net tam nėra noro. Noras yra tik sulaukti pavasario. Pasiskolinau fotoaparatą, bet nekyla ranka fotografuoti. Padariau tik savo portretą:

Bijau, kad vėl panirsiu į beprotybę ir matysiu viską fantazijos akimis. Man čia ne vieta. Taip noriu patikėti, kad dar liko sveiko proto manyje. Nes dažnai nuplaukiu į išgalvotus pasaulius ir iš visų jėgų stengiuosi, kad aplinkiniai to nesuprastų. Nebelieka tikėjimo savimi. Savo jėgomis. Galima tik pasišaipyti iš manęs. Kiek daug žmonių stengiasi, kad išliktų čia. O aš turiu galimybę būti ir ja nesidžiaugiu. Norėčiau kasti sniegą už maistą ir būstą. Deje mūsų piramidė to neleidžia. Kada gi pagaliau bus pabaiga? Gal jau ryt. Gerai, kad yra kiti, kad dar tikiu, jog jie ne dekoro dalis. Reikia įtikėti, kad esu bent truputį svarbus, nors žinau, kad tai tik iliuzija. Nėra kaip pabėgti nuo savęs. Greičiausiai reikia kurti kažkokią sistemą, kad išgyventi čia, šitoje beprotiškoje fermoje. Kiekvienas savo likimo kalvis? Aš tik noriu patikėti, kad visa tai ne man susuktas filmas, norint mane išlaikyti čia kuo ilgiau. Šiandien naktį sapnavau, kad mane užpjudo šunimis, pabudau, kai skausmas pasidarė nebepakialiamas. Visi išprotėję dėl blizgučių, aš išprotėjęs dėl to, kad savo galvoje rašau knygas, trumpus atsakymus ir pastebėjimus. Nebegaliu patikėti, kad viskas tik žaidimas, nors kartais pats su malonumo žaidžiu alkonarkotinius žaidimus su savo psichika. Tai nebegelbsti. Ko aš dabar noriu?

1. Dar bent kelių laikų savo nuotraukai (netikiu, kad sulauksiu).
2. Draugo, ar pažįstamo skambučio ar sms (net pats nesuprantu, kam man tos 500min į visus tinklus).
3. Nuosavos erdvės, kuria nereikia dalintis su kuo nors kitu (kad ir be langų).
4. Arba pasveikti, arba amžinam išprotėti.
5. Darbo kurį dirbdamas galėčiau išlaikyti save.
6. Patinkančios naujos knygos ar filmo, ar muzikos.
7. Įtikėti į aukštesniąją jėgą kuri mane saugo ir kartais paverčia performensų dalyviu.
8. Noriu susirasti naują draugę arba draugą.
9. Noriu išmokti aprašyti arba papasakoti beprotybę.
10. Noriu mažiau verkšlenti ir išmokti būti vienas.

Vakar buvau kažkokioje tarpdimensinėje erdvėje, atrodė tuojau tuojau ir aš persikelsiu kažkur kitur nei dabar esu. Visas pasaulio suvokimas apsivertė aukštyn kojom. Tie kuriuos įprasta laikyti esančiais piramidės apačioje staiga šovė į viršų. Troleibusas tapo saugiausia transporto priemone (realiai saugiausias yra liftas) kuria naudojasi išrinktieji kurie nelabai kur skuba. Męs visi laiko turime įvalias, nėra tikslo kuriam męs pasiryžtume atiduoti visą save. Palaiminti tie kurie randa tikslą, kad ir koks keistas jis bebūtų. Jungtys tarp mūsų stiprėja kažkaip keistai, galim susirasti draugų už jūrų marių. Męs esame Dievai kurie vaikšto ant šaltos žvaigždės paviršiaus ir knaisiojasi po jos odą, kiekvieno kelias vertas istorijų ir filmų. Aš tikiu, kad greitu metu nuplyš skraistė kuri dengia mūsų tikrąjį tikslą. Tikslą visą gyvenimą kurti save. Jie sakė, kad aš galiu tapti bet kuo ir aš tapau vyksmu. Laikas lėtai bėga ir aš laukiu karo galo, virtualiame pasaulyje ugdydamas savo virtualias galias. Žvilgsnis nugrimsta į begalybę žvaigždžių ir begalybę atmainų to kas esame męs. Kur dar man eiti savo žvilgsniu, nei į langus kurie nuolat aplinkui ir kaip maži teleportai rodo tai kas jiems skirta arba ko norim męs. Aš gaujos narys, gaujos kuri neturi nei pradžios nei pabaigos, kuri tęsiasi per nesuskaičiuojamus gyvenimus, kuri nuolat kinta ir kuria savo identitetą. Šaukliai (maži sutapimai) jau sako, kad būsim išlaisvinti, bet kol išsilaisvinsim visi praeis tikrai daug laiko. Šiandien aš laisvas, laisvas nuo priimtų ir numatytų taisyklių, gal net laisvas jose. Nes tikiu, nes matau, nes girdžiu, nes jaučiu kad esu čia su tikslu ir man tikslą nuolat primena saulė ir dangus, virtualūs žaidimai kuriuose aš karys naikintojas, kuris sunaikins priešus ir pradės statyti prietaisus bendrauti su tais kurie aukščiau ir didesni nei męs. Ryšys bus užmegztas išnaujo, nors jis ir niekada nenutrūko, tik tie kurie jį jaučia pagaliau patikės, kad sapnai svarbu. Kiek dar kartų mane mėtys po pararelinius pasaulius, vis su ta pačia užduotimi. Suprasti save, ir ko man pačiam reikia.

Diena nuostabi, aš pasiekiamas beveik visam pasauliui, ir bet kada pasiruošęs pakilti ir išskristi nežinomų genijų kurtais burtais. Męs valdovai kuriuos kalina mirštantis rėžimas. Viskas pasiekiama kalba ir darbu. Atsigauti kartais sunku, bet gyveni tik šia diena ir tikėjimu, kad bus kita. Kiek daug tikėjimo buvo sudėta į mūsų keistos civilizacijos gimimą, o dabar belieka laukti kol suprasi, kad viskas priklauso nuo tavęs, ir tik tu pats bijai pakilti aukštyn ir būti svarbiu. Tikiu, kad kiekviena diena čia, tai pamoka to didesnio už mano suvokimą. Bandysiu atsijungti nuo pripratimų viską laikyti duotu sau, geriau patyrinėsiu kitų kūrinius ir pabandysiu pamiršti tai kas skaudu, nes aš išrinktasis, kaip ir tu. Nusišypsok, nes kitimas užprogramuotas, o męs įprasti nūdieniniai žyniai kuriems suteikta laisvė, kurios negalima atimti.

Vienintelis dalykas kuris palaiko mane čia, tai kiti žmonės, vien dėl to nepasitraukiu kažkur į užribį. Kai paimi telefoną ir nebeturi kam skambinti. Apdėlioti visokias magiškais prietaisais, kad jaustumėmės arčiau vienas kito. Man vis įdomu, kam žemėje buvo sukurta tiek kalbų, lyg kokie Dievai būtų nuleidę skirtingų planetų žmones ant žemės, kad pažiūrėtų kas bus. Tie kurie valdo. Aš tas kuris stebi ir jaučia. Kai mano smegenyse THC, tada aš tikiu, kad viskas bus gerai. Kai esu blaivas, noriu išeiti iš čia. Arba sulaukti vasaros. Dabar gali tik slėptis nuo šalčio ir visos visuomenės šalto požiūrio į kitus. Kaip man keista, kad ten kur karšta (Afrikoje) beveik viskas blogai. Šaltis tai civilizacijos variklis. Jis priverčia kurtis savo lizdą žiemai. Man taip keista žiūrėti į po sniegą braidžiojančius gyvūnus kuriems nereikia aprangos. Žmogus sugeba save aprengti ir užkariauti šį kosminį laivą, kuris skrieja beležin kur. Kažkodėl visi traukia antklodę į save, todėl kažkokios krizės, ir per TV transliuojamas mėšlas. Aš taip noriu tikėti, kad man liko išmazgyti kažkokį keistą mazgą ir viskas pradės keliauti į savo vietas. Šalyje kurioje vanduo skanus.

Burtininkai numezgė tokį tinklą, kad patys į jį pakliuvo. Karas dėl noro būti tokiems kaip reklama. O reklama nori būti tokia kaip idealus vartotojas, išleidžiantis viską ir dar pasiskolinantis. Diena kada aš supratau, kad mane čia patupdė, išbandyti prieš skrydžius tolyn. Su kitų rasių atstovais. Nes kažką atlikau ne taip, tikriausia nepaklausiau kapitono ir norėjau užimti jo vietą. Dabar norėčiau tiesiog išnykti, bet taip nebeįmanoma, bandžiau tai ne kartą. Kažkokios aplinkybės mane sugrąžina į šitą purviną realybę. Kada ateis diena, kaip aš vėl susijungsiu su aukštesnės informacijos lauku, kai neliks klausimų. Nebetikiu, kad sutiksiu savo moterį. Nenoriu palikti po savęs savo kodo. Esu sutikęs vyrų su kurias norėčiau praleisti visą amžinybę, tiesiog būti jų pagalbininkais ir draugais. Gal aš gėjus? Bet sekso noriu su merginom, o gyvenimą leisti su vaikinais. Aš prarasto karo karys iš kurio atėmė pagrindinį jo ginklą, proto aštrumą. Gal parašyti skelbimą, kad ieškau savo vado…

Tikslas? Vėl panirti į visa ko supratimo liūną, ir perduoti naujieną iš genetinio kodo glūdumų. Tikslas? pranešti naujieną. Tikslas išmokti būti valdovu, dirbant padėjėju. Tikslas  išmokti gyventi su liga, su kitaip veikiančiom smegenim. Tikslas būti reikalingu. Kava su pienu. Šokoladas. Viskas kad pakeltų tavo nuotaiką. Nuotaika gera, bet aš vienas priešais konsolę su muzika iš toli, taip norėčiau būti su kuo nors…Arba bent su cigarete. Nuodyti save. Kai esi nevykėlis, pavydi tiems kuriems sekasi. Bet aš niekaip nesuprantu kodėl taip daug nereikalingų čia. Kaleimas. Ferma.