Lietus lauke ramina, tyliai kapsi ir primena kaip gerai turėti stogą virš galvos. Viskas sukasi dideliais ir mažais ratais, aš bandau rinktis kažkokius naujus žaislus įrankius ir galvoju, kiek daug jų yra, ir kokie riboti mano resursai. Vakar netikėtai gavau 50lt ir tuojau pat juos išleidau ant visokios valgomos beleberdos, viską atidaviau greitam malonumui, kaip aš ir mėgstu, iš ryto teko keltis anksčiau nei įprastai, nes reikėjo susitvarkyti kambarį, bo mm grįžta iš sodo su brl, kambarį sutvarkiau ir pačiam pasidarė geriau, kažkokią mistinę galią žmogui turi tvarka, savotiška ir tikriausiai tik mums patiems suprantama, daug detalių sujungtų į grandines. Kiek nedaug galimybių pranešti kažką, reikia tiksliai atlikti viską kitaip liksi nesuprastas. Vakar vėl skraidžiau kažkur toli, ir jau bijojau, kad nebeparsirasiu atgal, arba, kad pagaliau matau tikrąjį pasaulio veidą, žinoma viskas atsistatė į vietas ir šiandien realybė vėl aiški ir tvirta kaip betoninė knyga. Vėl pirksiu loterijos bilietą, pigiausią šansą tapti nepriklausomu. Kasdien vis galvoju, kad reikia, kasdien noriu atsijungti ir lėtai stebėti kaip viskas bėga pro šalį, taip ir atrodo, kad mano misija jau atlikta ir nieko daugiau nelieka tik laukti atpildo už viską, ir kartais atrodo kad atpildas bus piktas ir amžinas. Gali paskambinti kažkam, paklausti kaip sekasi, bet jei kontaktas neužmegztas iš anksto, tai beprasmiška. Taip norėčiau vėl pajusti tą nenugalima galią kuri gali priversti daryti bet ką, bet bijau, bijau kad vėl nesukontroliuosiu energijos srauto ir nukrypsiu į šoną, kaip tada lekiant su mašina. Lieka tik keistos nuotrupos didžiulių įspūdžių srautų kurie perbėgo per mane. Ir medžiai išskleidę savo antenas gaudyklas, aš tai vienas iš etapų tarp besisukančios materijos. Kartais atrodo, kad kažkokiom gyvybės formom aš transliuoju informaciją, jie stebi ir juokiasi, kai aš nebepataikau į taktą. Viskas per kelias sekundes, šūvis į dieviškumą trumpam. Man gyvenime jau daugelį kartų atrodė, kad aš miręs ir tai tik sukama įrašo juosta. Kai sustoji apsidairyti ir supranti, kad tau kodas davė galimybę jausti ir matyti daugiau ir aštriau, pačiam sau pasekti pasaką ir ja trumpam patikėti, vien tam kad išsilaisvinti ir pakilti. Bijau, kad dar bus prisijungimų prie kažkokio mistinio informacijos lauko, kai smegenų kūrybinės galios veikia milžinišku greičiu kurdamos naujus paaiškinimus kodėl aš dabar vienas, ir kam aš čia, ir kam kiti. Kai pirmą kartą tai pajutau, tai atsigaudinėjau gal metus, dabar kelios dienos ir viskas tvarkoje. Vakar sau mintyse kviečiau kameras, kad užfiksuoti tai ką matau ir jaučiu, bet dar toli iki jausmų įrašymo priemonių, nors gal ir sulauksiu. Rankos tyliai užstrigusios ant klaviatūros, aplink elektrinių prietaisų triukšmas. Aš maudausi šviesoje, tik joje galiu orientuotis. Taip norėčiau aprašyti bent vieną jausmą, aiškiai, kad tas kuris niekada nejuto, galėtų suprasti. Norisi griežti dantimis, kokia ribota medija, kaip ir laikas, kuris tampa beprasmis tomis akimirkomis, kai patiki, kad visdėlto esi svarbus ir gali pakeisti taip daug. Sometimes my mind plays tricks on me, taip ilgai nenorėjau pripažinti, kad tai ne dovana, o trūkumas. Kai nebėra ko šauktis ir kuo pasitikėti, kaip tau artimus žmones pakeičia pikta sistema ir tu bandai su jais kovoti, kažką perduoti, kas dingsta tarp eilučių. Aš ramus, šiandien injekcija vaisto kuris mane lėtins mėnesį, apsauginė priemonė nuo smegenų perkaitimo. Jei mirti, tai tik išprotėjus, tada nepajausi perėjimo iš vieno būvio į kitą. Kartais laikas toksai beprasmis, ir negali sugalvoti kaip jam suteikti prasmę. Žinoma gali kapstytis po informacinį šiukšlyną, gali tirti kokį reiškinį, gali sau siurbti TV informaciją, bet geriausia savo laiką paskirti jau įprasto narkotiko paieškai, ar tai būtų porno ar žolė. Skambutis kainuoja, tekstas lape ne, nors informacija didžiausias turtas. Energijos šuorai pro mano akis, ir nuolat esanti nepaaiškinama baimė ir nejaukumas, nebent susiraitai lovoje ir žinai, kad neturi jokių įsipareigojimų. Paprastas išradimas – augalas kuris būseną priartina prie maksimalios, tokios, kai nieko nebijai ir rankose vartai mūsų planetą, kaip mažą obuoliuką. Tikslo nėra, nebent pamatyti kažkieno veidą kuris natūraliai traukia, bet mane veidai dažnai gąsdina, juose tiek informacijos, o kaukuolė tokia nebyli. Esu prakeiktas už tai, kad nieko nebijojau ir vis ėjau tolyn, nors žinojau koks tas kelias pavojingas, prisimenu, kaip net sunaikinau tikėjimą, kad saulė dar kartą patekės. Mažas skruzdėliukas lipantis aukštyn. Diena turi prasmę, aš deje ne, nebent papasakoti istoriją, apie vilkolakius verkiančius dėl energijos, ratais spaudžiamus žemės syvus, motinas skandinančias savo vaikus, ir tavo veidą padalintą į nebesuskaičiuojamą kiekį dalelių, amžiną mozaiką kurią reikia sudėti ir tu ją dedi nors žinai, kad laiko nebeužteks, bet pats dėjimas artina tikslą. Pas mus viskas paprasta, nes tiek daug prarasta ir supaprastinta tiems kurie nori daugiau, aš noriu mažiau, bet bijau sau išsibadyti akis, nes tai jau būtų tik mano sergančios sąmonės užgaida. Pažado nėra, ir tokie laimingi tie kurie jį susikuria ir tiki, aš tikiu tik tuo, kad žmonija, vos vos pakrapšto paviršių ir kažkodėl tiki, kad ji vienintelė ir turi teisę viskuo naudotis, kultyvuoti ir išnaudoti savo artimą, apgauti patį save. Viskas tai tik mirksnis ir energijos dažniai, bet kaip juos išjudini, kelio atgal nėra, vis nori pakliūti į tą aštrią būseną, kada viskas aišku ir belieka tik būti. Aš tai valdovas, man dar vis paklūsta mano rankos ir kojos, mintis mokausi ignoruoti ir galvoti taip, kaip yra įprasta, be išsišokimų, nes jų reikia tik kartais. Viskas nukaišiota mikrofonais ir kamerom, bet į tai jau nekreipiu dėmesio, žinau, kad tai tik tam, kad kauptų informacines šiukšles. Garbinti žmogų. Geriau jau garbinti saulę, ir kiek netoli mes pažengėme keliu kuris veda į ramybę. Kūryba per kančią, kaip einančio laiko įprasminimas, į mažiau laiko, Tas tikslas, tolimas ir man baugus, kad aš miręs nedingsiu. Religija gali suteikti tikėjimą ir pažadą, bet tai nepasiekiama. Pažadas išnykti ir viską pamiršti, tai melas. Jei tikėčiau juo, pats išeičiau, arba būčiau ramus, kad galiu. Turi būti dėl kito, bet jau nebesuprantu kur baigiuosi aš ir prasideda kiti. Chemikalai smegenyse šoka savo šokį, jungtys spragsi ir aš tikiu, pačiu baisiausiu dalyku, kad dar teks peržiūrėti savo gyvenimą, labai greitai, bet visą, gausiu balą ir teks kentėti vėl ir vėl, kol aš pats kažką sukursiu, ne šitą sąmonės srautą, o kažką, kas padės kitam, Kai montuodavau garso ir apšvietimo techniką, tai tuo pačiu ir nekenčiau minios kuriai tai reikalinga, ir kaifavau kartu, nors kuo toliau tuo mažiau žmonių moka jausti kaifą, aš kaifą jaučiu net iš baimės, jei jos daug, bet taip ir kiti, kuriems darant kažką sunkiai įmanomo, gali pasakyti: taip tai profesionalai. O aš padėjėjęs kurio niekam nereikia, arba reikia už minimumą, o man reikia vos daugiau, bet jau ir dėl minimumo kovotų ir džiaugtųsi daugiau nei pusė žemės žmonių, o aš negaliu išmokti pasitenkinti tuo ką turiu, kasdien noriu daugiau, arba gabaliuko to pačio įprasto kaifo. Dabar pagalvojau, kad negaliu nuspręsti, kas ta mano ideali diena, arčiausiai to būtų kelionė pas mylimąją, kelionė kažkam suteikti malonumą išliekant oriu. Mylimosios nėra. Yra tik bevardės lėlės ekrane. Kasdien paimk mane į kelionę, kad būtų paprasčiau tai kelionė gali būti virtuali. Susipažinimas su kuo nors nauju. Kasdien, įtraukiantis pokalbis. Nemokamas mokytojas specialiai tau. Mokytojas kuriuo pasitiki. Aš net nesuprantu ko mus moko. Populiariausia vieta dabar tai parduotuvė, ji aptarnauja daugiau žmonių nei bet kas kitas, populiariausia maisto produktų parduotuvė, jinai siūlo įvairią lavonieną mums, paliktiems likimo valiai ateivių biorobotams. Ar joje galima ko nors išmokti? Laikraščių yra, bet laikraščiai gali išmokyti tik tai kas jau buvo, o ne tai kas bus, arba to kad tai kas buvo kartosis daug daug kartų. Populiariausias leidinys tai žmonės, pavydėjimo žurnalas. Atsiskaitymas pinigais. O pavydėti galima visko, bet dažniausiai tai pinigų, energijos. Negi jos mažai? aš visomis priemonėmis stengiuosi jos atsikratyti, atsikratau kartais net išanksto jos dar negavęs. Kada atsiranda pinigai? Kai kažkas kažkam tampa skolingas. Aš jaučiuosi tiek daug skolingas keliems žmonėm, tiek daug, kad kartais ant jų net pykstu.
Noras pakeisti savo įprastą būvį, nes nejauku, bet bent kažkiek saugu. Traukia įprastiniai narkotikai: alus, kiek daug žmonių, kiek mažai artimų. Anoniminė minia su iškeltais vadovais kurie baigia viską išsidalinti. Noriu geros knygos, tokio ilgio, kad užtektų visam laikui ir taip ir liktum nebaigęs ir ji yra, reikia tik panorėti. Filmas, knyga, nuotrauka, muzika viskas tam, kad neišprotėtum, kai tave išnaudoja beprasmiam tikslui. Kasdien. Kava ir cigaretės, narkotikai ir alkoholis. Viskas kažkaip veikia, tas labai siauras tarpas, tarp manęs ir mano paties susigalvotų prisiminimų. Kasdien šypsotis ir laukti, tikėti, kad dar gali išsiveržti ir pabėgti už ribų. Norėčiau patikėti, kad galiu, bet dabar viskas taip ūkanota ir neaišku, gerai kad galiu ieškoti ir rasti kasdien kažką naujo, kaip pažada to, kad lobių dar tiek daug. Kasantis gilyn į savo supratimą, randu tik norus patirti malonumą, malonumą per skausmą ir baimę. Pažadas, kad esi unikalus toks saldus, pasirinkimo galimybės nesuvokiamos, ir išnykimo riba visada taip arti, bet apie ją nereikia galvoti, geriau galvoti kaip susidraugauti su savimi.