Kasdien vis gilesni sapnai, vis mažiau noriu pabusti ir keltis, šūsnys piniginių problemų ir jokio noro kažką veikti. Sąmonė tiek kristalizuota vaistų, kad net magiški grybukai daro minimalų poveikį, ir tai tik kai jo pats ieškai, stabdydamas žvilgsnį ties vilnijančia siena. Viskas paduota, tamsiojo interneto parduotuvės siūlo išbandyti visokių sąmonę keičiančių preparatų, šiandien aš apsiribosiu xanaxu, nes sunku.
Pasiskolinau apšvietimo pultuką, galiu virtualias scenas varyti iš proto šviesomis, bet net ir tai nedžiugina, norisi tik užmigti ir niekada daugiau nebepabusti. Telefonas buvo nustojęs siūsti sms, man rodo kad išsiuntė, o ištikrųjų ne. Dar ir dar kartą suprantu, kad draugų kaip ir neturiu, gal kelis artimesnius pažįstamus kurių pirštai lenkti kaip visų, kol turi tam tikrų cheminių medžiagų tol jie arčiau, kai tau pačiam jų reikia, žinoma niekas nepadės, nebent pats seniausias draugas, irgi tikriausiai tik iš mandagumo. Pripratau prie per daug, per brangaus, kad pakelti save į būseną px.
Jau nebetikiu, kad kažką rasiu informacijos šiukšlyne, taip noriu būti nebegalvojantis tos minčių kratalynės galvoje, nuo jos niekas neapsaugo, tik kartais padeda sustabdyti ties sunkia nesibaigiančia minties gija kuri mane veda į pragarą. Niekada nemokėjau medituoti ir valdyt savo mintis, jos kaip traukinys, įsibėgėja ir lekia tolyn, kaip nesustabdoma nesupratimo, skausmo, noro ir tikėjimo lavina. Kasdien vis sunkiau prisiversti šnekėtis su aplinkiniais, norisi užsidaryti ir palikti visus ir viską kažkur toli už suvokimo ribų, tik kad aš to nemoku, nebent visiškai užsidaužyt psichotropikais ir gulėti kol užmigsiu.
Galvoje nebeliko nė trupinėlio meilės, tik tvirtais sukasti dantys ir sceninė šypsena karts nuo karto, pagyvinti situacijai. Atlyginimo iš darbovietės jau negavau nežinau kiek laiko, tai vis maloniai primena, kad esi niekas, kad ir kaip giliai suprastum pasaulio beprotybė. Kasdien nauja galimybė, kurią tiesiog leidžiu pro pirštus ir nusilpusią sąmonę, kurioje teliko tik pyktis ir noras pačios geriausios konsolės su dideliais ekranais, jau net pačiam nebeaišku kam. Vėl ilgai nežaidžiau, vėl nei kiek nesuprantu aplinkinių paskatų, tik žinau kad turėdamas laisvos valiutos galiu save resetinti, tai tikriausiai ir reikės daryti, pačiu kardinaliausiu būdu, su ateivių ir deivės pagalba. Tam reikia pasiruošti. Gali rizikuoti ir užsidirbti, bet tam reikia pradinio kapitalo, kuris gali dingti kaip dūmas, o aš to sau negaliu leisti.
Paimk mane mama už rankos ir veskis ir veskis atgal į nebūtį. Jei ne šeima ir tie keli skambučiai mamai turbūt visiškai išprotėčiau ir būčiau visų apgautas, likęs tik kiautas. Istorija gąsdina, ir dar ir dar kartą parodo visa ko trapumą. Religija suvelia galutinai, sąmonės cheminiai fintai…
Dabar po 1mg xanaxo ramiau, bet vistiek viduje užkonservuotas nerimas. Kas gali priversti išeiti iš tos taip ilgai besitęsenčios nekomforto zonos. Dar vis likęs truputukas tikėjimo. Gerai kad ne JAV, ir ginklai neprieinami, kitaip jau seniai sukčiau kitą pragaro variantą.
Nustot tikėt, nustot tikėtis, surobotėt galutinai, nepaliekant emocijų. Nugalėt save ir savo kančios mitą. Pabėgt negalima, vistiek permes atgal į variantą kur nepabėgai. Sustot nebesigauna, nugalėti gali tik save, ir savo neteisingus įsitikinimus ir mintis. Kasdien ta pati kova, su nebūtim, kur kiekvienas pats už save. Taip norėčiau vėl patikėt, kad galima save nutraukti nuo laiko bėgių ir išnykti amžinam, bet to nebebus. Kaip nebebus ir ramybės jau turbūt niekada. Per daug smegenys užpumpuotos neaiškiais vaistais, kurie turėtų padėt, o padaro tik viską sunkiau. Galiu bent čia padėliot savo nusivylusias mintis ir norą galutinai išnykt. Tai padeda kaip terapinė priemonė, tada lengviau ir atrodo, kad bent kažką padarei.
