Month: May 2017
-
Ieškant lengvesnių kelių
Aplink nuostabu kai nereikia rūpintis Maslow piramidės pamatiniais dalykais. Gali leisti sau kapstytis po interneto paviršių ir gilumas, ieškant būdo lengviau dar (can it be like that?) gauti resurso, iš taip greit kintančio pasaulio, malonumui. Ko dar gali reikėti, kai turi savo penkis kvadratus ir kasdien maisto? Norisi kažką nuveikt kas pradžiugintų kitus, seniau tai gaudavau dirbdamas su scena, tas rankos pridėjimas prie technikos montavimo duodavo tą malonumą, dabar liko nuotraukų manipuliacijos, norint tą skubantį ir vis nepatenkintą žmogų priverst bent trumpam, bent ekrane pamatyt aplinką kitaip. Ryškią, iškreiptą, tą patį vaizdą kitaip, vis norint įpūst džiaugsmo ir priverst pažvelgt kitu kampu.
Dienos eina puikiai, tvirtai, užantspauduotos 10mg olanzapino ir vis didesne padėka aplinkiniams kurie nepamiršta, kurių gal net nelaikau galvoje, bet jų priverstinis būvis NPC priverčia pasaulį suktis, tie apsukresni, tiems kuriems geriau sekasi, tie kurie kentėdami sukuria kažką nuostabaus. Dabar nebėra 15 minučių šlovės. liko 15 sekundžių ir tai vis trumpės. Užversti informacija ir pasirinkimais, nebetikintys sistema (bet ji nuo to nenukenčia) kuri bando nužmoginti ir galutinai atvesti AI į valdžią. Jau dabar algoritmai reiškia tiek daug, jie parenka ką matysim paieškos rezultatuose, kaip elgsis biržos. Bet aš vistiek po tiek praėjusių psichozių negaliu nustot tikėt kad viską prižiūri kažkokios aukštesniosios galios ranka, priverčia tiek daug BŪTI, taip stipriai jausti, bet kenkt ir maišyt vienas kitam minimaliai. Laukia dienos, laukia naktys, laukia ir pabaiga kuria aš turbūt dar ilgai nepatikėsiu, vis kabindamasis už matytų haliucinacijų kurios žadėjo tą milžinišką tekantį visa ko supratimo elektrinį skausmą. Nepabėgsiu nuo to kas jausta, nuo tų matytų kitų variantų ir supratimų, kad jie galvoje, o galva antena kuri gaudo dažnius iš kitur. Kad tik tie dažniai manęs nenumestų nuo šitos bangos kurią dabar jaučiu, pakilęs ir stiprus, laukiantis ir ieškantis, visada pasiruošęs (bet tikrai dar ne viskam) svarbu gerti vaistus, nes pranašų dabar nereikia, ypač žinių kurių jie negali įkalbinti. Laukti, po truputį, po centimetrą kilti. Man pikta viduje dėl užplūdusios visus laisvės ir jos grimasų, nors pats niekaip neatsijungiu nuo porno ir rankos judesių, o kažkur viduje suprantu, kad taip prisidedu prie išnaudojimo, bet chaosas jau seniai valdžioje, piktai kikendamas ir versdamas visus pranašus, mokslininkus galų gale pripažinti, kad paaiškinti kažką iki galo be galo sunku, gal net neįveikiama užduotis. Tam ir šita paukščių ir besisukančių ventiliatorių ir ryšio su muzikos kanalu simfonija, kuri kintanti ir nesikartojanti. Tiek daug reikia dar man išmokt ir suprast. Pradėt vertint jau dabar, o ne tada kai prarasiu. Kiek beliko. Skaičiau šiandien straipsnį apie susimažinimą savo poreikių, daiktų, užsiėmimų ir iš to išplaukiančią naują gyvenimo kokybę. Taip, reikia mažiau. Specialiai apribotomis priemonėmis kūryba tampa įdomesnė, daugiau išmokanti, supažindinanti. Aš taip pripratęs kad ir prie savo fotoaparato zoomo, o jis gi prabanga, aptinginanti. Berods vėl pakilus crypto valiutoms galima užsidirbt, jei jos nekris žemyn. Užtenka nusipirkti vaizdo kortą, sukonfiguruoti mininimą ir laukti kapsinčių tų naujų, tų kitos kokybės išprotėjusių ir pažeidžiamų pinigų, kuriuos gali iškeisti į paprastuosius. Norisi prisijungti, bet atliekamų pinigų pirminei investicijai į vaizdo kortą nėra.
Jau švinta, įsijungia antras bėgis ir miego nebesinori. Taip norėtųsi rinkti iš dalių kompiuterius, maigyt nematytą fotoaparatą, gerti kavą su pienu…
Sapnavau, įdėsiu savo FB postą apie tai:
Pirmą kartą DMT tripas grįžo sapnu, žiauriai ilgu ir mokančiu, aiškinančiu, patariančiu, gąsdinančiu, masinančiu, rodančiu beribes galimybes ir nesibaigiančią kelionę po realybės variantus. Intensyvus iki aštrumo, greitas ir nuolat kintantis iš daugelio epizodų.
Išvados: reikia keistis, kas neieško tas neranda, nedarant nebus grąžos, teks pamatyti dar daug daug variantų ir vis kas nuo kart susapnuot, pajaust, perskaityt, pamatyt, išgirst užmirštus kitus, gal ir būsimus.
Pabudau pilnas jėgų ir suprasdamas koks sunkus bus mano kitimas, dar tiek daug reikia išmokt ir įsisąmonint. Nekartot klaidų, neteist, nepykt, o džiaugtis tripu. Labiausiai įstrigę momentai:
antro pasaulinio vokiškas nuodingas tankas (atsitrenkęs į kitą jį nunuodija) wtf;
maksimoje kasoje per diena uždirbami 35€ vien už gerą darbą, vakare su pagyrimo raštu atnešami vadovybės;
Bandymas rinktis sekantį gyvenimą ir suprantant, kad reikės būt kitos lyties, ir ta lytis aprašyme parašyta su klaidom (glitchu) ir tik tada ateinantis suvokimas, kad mes dar ne matricoje ir koks tai lengvas išsisukimas nuo reikalingų klausimų, mes daug sudėtingesniame darinyje, kuris niekada iki galo nebus stabilus, bet tai ne dėl kodo skaičių pamato.Dar viską persmelkiantis vykstančio žaidimo, kuris sapne parodomas pagreitintas ir paryškintas, kuris vadinamas gyvenimu juokingumu ir patrauklumu, supratimas, kad kai kuriose rungtyse būsi paskutinis, kai kuriose pirmas.
Dabar sunku atgauti tą back to reality jausmą.
Šiandien buvo sunku, pabudau labai ilgai miegojęs, bet pabuvęs kažkiek pabudęs vėl lindau į lovą, puolė baimė, neišvažiavau į sodą kaip buvo planuota, pabudau griaužiantis save, bet 0,5mg xanaxo viską nuramino. Buvo užėjęs draugas, šiek tiek papliurpėm, išgėrėm nealkoholinio alaus.
Svarbu, kad dabar jau atsigavęs. Tas sapnas išmušė iš vėžių, nepalikdamas abejonių dėl būtino progreso man į naują kokybę būvio.
-
Už lango jau vasara, o aš toks aptingęs neriu į naktį
Planas dėliojasi, kaip tapti kuo mažiau priklausomu, turėt savo nuomojamą gūžtą ir žinoma dar greitesnį internetą – maitint anonimus ir zulint diskam. Laukia sunkus kelias, bet veikti reikia! Žinau, kad galiu, reikia tik susiimti. Dabar vaistai kiekvieną dieną, taip nenoriu vėl nuplaukti link psichozės, nors dabar jau jas iškenčiu ir be ligoninės. Lieka tikėti ir vakarais dėkot Dievams už suteiktą galimybę dalyvaut žmonių skruzdėlyne, kur viskas laukia už kelių klikų, skambučių ir tiek mažai belieka norų. Žinau, kad viskas bus gerai bet kuriuo atveju, reikia tik tikėt ir po truputuką lipti laiptais aukštyn link nepriklausomumo: nuo nuotaikų, pinigų stygiaus, noro būt reikalingu anonimams. Kasdiena veža vis labiau, kava su arbata, muzika negirdėta, tas džiaugsmas būti ir stebėti, kaip viskas puikiai stojasi į vietas ir belieka turėt svajonę, kuri berods ir susikristalizavusi, tik reikia įdirbio, tikrai galima gauti pakankamai energijos darant kas patinka ir reikalinga kitiems.
Kompiuteris zurkia dalindamas turtus anonimams, aš džiaugiuosi, kad jį turiu. Priklausomas vis daugiau nuo jo, galiu leisti dienas, naktis prie jo. Skaitinėdamas, klausydamas, ieškodamas, dalyvaudamas. Svajonės išpildytos beveik visos, lieka atsitiest nuo tiek metų kankinusių priklausomybių. Dar labai norėčiau mest rūkyt, sutaupyčiau pinigų. Kol kas padeda elektroninė, šiek tiek nugalėti norą nikotino smūgio (antra diena tik su ja, žinoma pakaitalas, tai ne pilnas metimas bet ir jis ateis su laiku).
Buvau prie jūros – Nerijoje (Pervalkoje ir Nidoje). Ji nuostabiai atgaivina galvą, pravalo, pailsina, užkrauna noru keistis ir tikėt. Dabar ten daug draudimų, saugo kopas, ženklai – neik toliau. Bet padarytos nuotraukos vis primins tą nuostabią kelionę. Žmonių buvo labai mažai, kas tikrai džiugino, pležuose tuščia, miesteliai apmirę, tik Nidoje didesnis judėjimas. Noriu atgal, bet vėl ne sezonu.
Kur link mane veda mano kelias šioje ypatingai tvirtoje simuliacijoje kurios naudojant vaistus net haliucinogenai neįveikia (ir gerai, dabar jie visiškai netraukia). Kaip viskas sinkronizuota, kaip daug praleista galimybių, kaip daug pasiūlymų, o aš tenoriu dar dalių kompiuteriui. Kaip daug daiktų, kurie atneša trumpą trumpą malonumą, bet užkibęs nori vis daugiau, apsikrauti daiktais. Laukiu kitą savaitę ateinančios drawing tablet, bandysim lavint ranką, daugiau laiko praleisti prie nuotraukų, mokytis išgauti vis įdomesnius vaizdus, patenkinti savo vidinę žvaigždę. Nupirkti ir keli loterijos bilietai – nes šeima visą savaitgalį buvo pikta, vos iškenčiau, žinoma ir aš sode buvau tingus ir nepuoliau darbuotis. Noriu turėt daugiau valios, tai tikriausiai išvystoma, tik reikia dirbti su savim. Norisi būti bent kažkiek aktyvesniu žmogum, eiti ir ieškoti naujų pažinčių. O gal ir nereikia, kuo toliau tuo labiau jaučiu, kad galiu tapti vienišas vilkas, man užtenka laido į pasaulį apkrauto vis didesniu srautu. Gal reiktų ir pažaisti, tiek žaidimų bibliotekoje, o man užtenka muzikos ir srauto kuris vis primena laiko nuplautus žmones ir užmirštus įvykius. Taip kartais melancholiškai keista, kad praėjo tiek daug, paliekant minimalius turtus galvoje. Kiek kvailų sprendimų, kiek bereikalingai išnaudoto laiko. Žinau, kad dabar 33 metų įsiliet bus vis sunkiau į skruzdėlyną ir susikurti savo vietą būt reikalingu ir užtikrintu šiek tiek didesniu nei minimaliu pinigų srautu. Taip norisi tikėt loterijų siūlomu išsigelbėjimu, nors žinau kokia tai didelė saviapgaulė.
Dienos puikios, beveik nebelieka vietos nerimavimui, tik mano buvusios priklausomybės kinta. Dabar jos persimetė į interneto bereikšmį stebėjimą. Reikia mokytis. Pradėti kasinėti sritis iš kurių galiu užsidirbti pragyvenimui be aplinkinių pagalbos.
Dabar kaip žalia aplink norisi įtraukt žolės dūmą ir vėl pajust tą milžinišką psichodelinį intensyvumą, reikia kuo mažiau lankytis ten kur tai vyksta, nes valios gali ir neužtekt. Norisi ir alaus, pajust tą atsipalaidavimą ir palengvintą minčių srautą.
Update: planas tapti kuo mažiau priklausomu sudėtingėja, planuotas lengvas kelias atkrinta, belieka pačiam galvoti kaip veržtis lauk, o tam reikia įdėti daug pastangų, po truputį, po laiptuką kopti iš duobės. Padaryta prieš keturis metus klaida atsiliepia ir dabar, dar liko laukti metus, arba pačiam sukaupt likusią valią ir imti mokytis valdyt simbolius ekrane.
————————————————————————
Šiandien vėl neramus, norisi kažkokio plano bereikšmiam veikimui, ėjimui, ieškojimui, kažko aštraus, sukasi muzika neužkabindama pasitenkinimo ir atradimo džiaugsmo mygtukų. Belieka ramiai plaukti per dieną, tikintis kad viskas bus gerai. Puse miligramo xanaxo nuramina, bet ne iki galo. Kažkas atrodo netvarkoje, praleistas kažkoks svarbus momentas, padarytos klaidos, prarasti darbai, bebaimiškumas atvedęs iki lygtinumo.
O reikia tik tikėt, tik stebėt, virtis arbatą, ieškot muzikos ir džiaugtis šeimos suteikta galimybe apsieiti be darbo ir leist dienas prie kompiuterio tikintis, kad vienas iš pirmųjų pamatysiu gerąją naujieną ir apie ją pranešiu visiems.
Tirpsta laiko ledas
Vaikausi natų sąskambių
Lyg mokėčiau ir žinočiau
Kaip sudominti žalias lemputes ekrane
Žavi pasaulis savo tvirtumu
Tom paslaptim – kai riba arti
Lieka nedaug laiko iki tamsos
Fotoaparato šiandien netraukiau
Užtenka begalės atidarytų naršyklės langų
Suprast, kad nebesuspėju
Gatvėje praeivis garsiai nusispjaus
Draugai nepaskambins
Pačiam sau sekt pasaką apie artumą
Prie buvimo įkūnytu kitu
Kurio nebelaukia jau daugel metų
Suprast gali – bet ar to reikia
Geriau apie mėnulį negalvot
Džiaugtis sekundės ramybe
Smulkumu aštriu pikselių ekrane
Neliesti lyties įsiveliant vėl ir vėl
Noras atsipalaiduot praeina
Rūkyt irgi galima nustot
Tiek nedaug telieka laiko
Iki kitos bangos nuplausiančios
Ir atgaivinsiančios mane
-
Vėl buvo sunku, bet po savaitės viskas atsistatė į vietas
Vėl buvo bečiumpanti psichozė, plaukė mintys nesustabdomu srautu, kaltė, prisiminimai. Miego būdavo labai mažai, iš ryto pabudus lyg piktoji jėga išmeta iš lovos neduodama pasnaust. Gaila per tą sav negėriau xanax, daktarė sakė, kad jau galėjau gert, ir vaistus nuo šizofrenijos gerti reguliaria (aš vis mėgėjas juos kas antrą trečią dieną vartot) būtų palengvinę įtampą kuri buvo milžiniška. Taip bijojau vėl patekti į psichiatrinę, bet palaikė šeima, nors mačiau, kad mano liga veikia ir juos labai stipriai. Buvau nuolaidus, ramus, stengiausi susitaikyti su savo dalia ir kažkaip išeiti iš kankinančios būsenos ir galų gale tai pavyko. Recepto kaip ir dažniausiai neturiu, bet galima: mažinti kompiuterio, mobilaus telefono, interneto, knygų kiekį, man tai pat labai padeda bendravimas su suprantančiais draugais, pokalbiai. Vėl buvo baisu, kad aš kaltas dėl visko, esu pagrindinis herojus, tos mano 33 metų haliucinacijos susijusios su Jėzumi labai sunkios, viena moteris pasakė, kad 33eti tai Dievo metai ir juos reikia išnaudot, ką aš ir darau atsisakęs narkotikų ir alkoholio. Atsisakiau per užtemimą, kuris, skaičiau, labai tinka kardinaliems pasikeitimams. Galima tikėti, galima ne, bet aš jau šimtus kartų įsitikinęs, kad kažkas saugo, kažkas galingo ir palaikančio, siunčiančio ir išbandymus (gal ir ne, nes visi jie per kvailą galvą), viešieji darbai Caritas nakvynės namuose labai patinka, liksiu ten savanoriaut ir toliau, man tai suteikia taip reikalingo užsiėmimo ir bendravimo su kitais, pamatau, kaip iš tiesų gerai gyvenu, ir kaip man nieko netrūksta, nors vis dar norisi kažką kišti in pc, bet tai tik sportinio intereso dėlei. Prasidėjo savaitgaliai sode, kas tikrai džiugina, bus perskaityta gerų knygų kurios namie laukia ir neskaitomos, nes nuostabusis internetas suvalgo visą dėmesį…
Laukia kelionė į Pervalką, tiek metų aš ten nebuvęs, taip noriu pasivaikščioti senais keliukais, takeliais, kopom. Į jūrą turbūt inlyst neteks, dar labai šalta. Gal nuvažiuosiu dar ir vasarą su auto ir panakvosiu jame, bus pigiau gal. Pervalka tai didžiulis mano džiaugsmas, laukiu, laukiu, laukiu.
Muzika liejasi laisvai, kai dabar jau atsigavęs, be intervencijų. Laukia nuostabiausia mano vasara – blaivi, tikra, kvapni, su audrom ir žaibais, fiksuojama foto aparatu, džiuginanti.
Pradėjo man atsiverinėti atmintis, daug prisiminimų, ypač vaikštant po miestą, kiekviena vieta pasakoja savo istoriją, nutikimus, smulkūs prisiminimai, užmirštus nuotykius. Gerai, kai prisimeni daug, tada labiau vertini esamą būvį, šiomis dienomis nejaučiu nostalgijos praeičiai, gyvenu čia ir dabar, su keliais planais vasarai ir ateičiai.
Noriu būti užtikrintai tikras, kad išbūsiu blaivus dar labai ilgą laiką, tam vėl reiktų apsilankyti anonimuose, daugiau skaityti jų literatūros, toliau vesti dėkingumo dienoraštį. Dovana šis būvis, nuostabi!
