Vėl buvo bečiumpanti psichozė, plaukė mintys nesustabdomu srautu, kaltė, prisiminimai. Miego būdavo labai mažai, iš ryto pabudus lyg piktoji jėga išmeta iš lovos neduodama pasnaust. Gaila per tą sav negėriau xanax, daktarė sakė, kad jau galėjau gert, ir vaistus nuo šizofrenijos gerti reguliaria (aš vis mėgėjas juos kas antrą trečią dieną vartot) būtų palengvinę įtampą kuri buvo milžiniška. Taip bijojau vėl patekti į psichiatrinę, bet palaikė šeima, nors mačiau, kad mano liga veikia ir juos labai stipriai. Buvau nuolaidus, ramus, stengiausi susitaikyti su savo dalia ir kažkaip išeiti iš kankinančios būsenos ir galų gale tai pavyko. Recepto kaip ir dažniausiai neturiu, bet galima: mažinti kompiuterio, mobilaus telefono, interneto, knygų kiekį, man tai pat labai padeda bendravimas su suprantančiais draugais, pokalbiai. Vėl buvo baisu, kad aš kaltas dėl visko, esu pagrindinis herojus, tos mano 33 metų haliucinacijos susijusios su Jėzumi labai sunkios, viena moteris pasakė, kad 33eti tai Dievo metai ir juos reikia išnaudot, ką aš ir darau atsisakęs narkotikų ir alkoholio. Atsisakiau per užtemimą, kuris, skaičiau, labai tinka kardinaliems pasikeitimams. Galima tikėti, galima ne, bet aš jau šimtus kartų įsitikinęs, kad kažkas saugo, kažkas galingo ir palaikančio, siunčiančio ir išbandymus (gal ir ne, nes visi jie per kvailą galvą), viešieji darbai Caritas nakvynės namuose labai patinka, liksiu ten savanoriaut ir toliau, man tai suteikia taip reikalingo užsiėmimo ir bendravimo su kitais, pamatau, kaip iš tiesų gerai gyvenu, ir kaip man nieko netrūksta, nors vis dar norisi kažką kišti in pc, bet tai tik sportinio intereso dėlei. Prasidėjo savaitgaliai sode, kas tikrai džiugina, bus perskaityta gerų knygų kurios namie laukia ir neskaitomos, nes nuostabusis internetas suvalgo visą dėmesį…
Laukia kelionė į Pervalką, tiek metų aš ten nebuvęs, taip noriu pasivaikščioti senais keliukais, takeliais, kopom. Į jūrą turbūt inlyst neteks, dar labai šalta. Gal nuvažiuosiu dar ir vasarą su auto ir panakvosiu jame, bus pigiau gal. Pervalka tai didžiulis mano džiaugsmas, laukiu, laukiu, laukiu.
Muzika liejasi laisvai, kai dabar jau atsigavęs, be intervencijų. Laukia nuostabiausia mano vasara – blaivi, tikra, kvapni, su audrom ir žaibais, fiksuojama foto aparatu, džiuginanti.
Pradėjo man atsiverinėti atmintis, daug prisiminimų, ypač vaikštant po miestą, kiekviena vieta pasakoja savo istoriją, nutikimus, smulkūs prisiminimai, užmirštus nuotykius. Gerai, kai prisimeni daug, tada labiau vertini esamą būvį, šiomis dienomis nejaučiu nostalgijos praeičiai, gyvenu čia ir dabar, su keliais planais vasarai ir ateičiai.
Noriu būti užtikrintai tikras, kad išbūsiu blaivus dar labai ilgą laiką, tam vėl reiktų apsilankyti anonimuose, daugiau skaityti jų literatūros, toliau vesti dėkingumo dienoraštį. Dovana šis būvis, nuostabi!
